Tremtinės ieškinys Rusijai – Lietuvos garbės reikalas

Buvusios tremtinės Onos Puskunigienės artimųjų ieškinys Rusijos Federacijai jau sulaukė ir tarptautinio atgarsio. Gali būti, kad analogiškų ieškinių Lietuvoje netrukus sulauksime ir daugiau.

Neseniai pranešta, kad į teismą kreipęsi jau mirusios Onos Puskunigienės artimieji prašo atlyginti žalą, kurią padarė Lietuvą okupavusios Sovietų Sąjungos represijos: neteisėtas moters ir jos turto areštas, pilietinių teisių atėmimas, nuteisimas, laisvės atėmimas ir išvežimas į Rusijos gulagą.

Iš Sovietų Sąjungos teisių ir pareigų perėmėjos Rusijos Federacijos prašoma priteisti 500 tūkst. eurų neturtinės žalos atlyginimą.

Ir čečėnai, ir gruzinai

Pastarasis ieškinys tapo vienu pirmųjų pastaruoju metu suaktyvėjusiame teisinių pretenzijų Rusijai sraute.

Taip sutapo, kad maždaug prieš savaitę į Rusijos Konstitucinį Teismą kreipėsi Čečėnijos parlamentas, reikalaudamas žalos, padarytos čečėnų deportacijomis, atlyginimo. O Gruzija beldžiasi į Europos Žmogaus Teisių Teismą Strasbūre dėl pernai vykdyto gruzinų išsiuntimo iš Rusijos. Pasak Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininko advokato Kęstučio Čilinsko, represuotos lietuvės ieškinys Rusijai yra kiek kitokio pobūdžio, nei čečėnų ir gruzinų pretenzijos, tačiau taip pat įgauna tarptautinį atgarsį.

Okupacijos pripažinimas

Lietuvos apeliacinis teismas priėmė nutartį, kuria šį ieškinį perdavė Kauno apygardos teismui. Byla kol kas nepaskirta nagrinėti, nes teismas paprašė keleto papildomų dokumentų.

Lietuvoje pradėtas teisinis procesas neįprastas užsienio šalių juridinėse praktikose, nes šaliai okupantei pralaimėjus, dėl įvairių kompensacijų paprastai sudaroma tarptautinė sutartis. Tačiau, žinia, Lietuva iš Rusijos negavo jokių kompensacijų, šios šalies politikai ir toliau teigia, kad jokios okupacijos išvis nebuvo. Čilinskas pabrėžė, kad net tuomet, kai okupacijos faktas buvo pripažįstamas, nukentėjusiųjų teises sekdavosi apginti nelengvai. Pavyzdžiui, tik po to, kai žmonės pradėjo reikšti ieškinius teismuose dėl kompensavimo už prievartinį darbą hitlerinėje Vokietijoje, atsirado ir valstybinio masto sprendimų.

Advokatas tikisi, kad privatūs lietuvių ieškiniai išjudins iš mirties taško mūsų politikų „pamirštą” klausimą apie žalos, padarytos per sovietų okupaciją, kompensavimą.

Politikams nurimus

„Lietuvos žinios” teiravosi Čilinsko, kokios priežastys paskatino ieškovus kreiptis į teismą būtent dabar?

– Žinia, įstatymas „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo” įpareigoja visas Lietuvos institucijas siekti, kad Rusijos Federacija atlygintų Lietuvos žmonėms ir valstybei sovietinės okupacijos padarytą žalą. Sprendimą būtent dabar teikti ieškinį prieš Rusiją nemažai lėmė supratimas, kad Lietuvos politikai nebekels Rusijai pretenzijų. Įtakos turėjo ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas priėmė sprendimus, kurie Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos ir kitų Baltijos šalių okupacijos, įvesto režimo neteisėtumą bei nedemokratiškumą pripažino visiems žinomu faktu, kurio nereikia įrodinėti. Reikšmės turėjo ir tai, kad gana švelniai, palyginti su sovietinėmis represijomis, nuo Lietuvos valstybės nukentėję KGB darbuotojai padavė Lietuvą į Strasbūro teismą dėl draudimo užimti tam tikras pareigas – ir laimėjo. Jei jau tokie atvejai sukelia valstybės atsakomybę, kodėl nesikreipus į teismą dėl kur kas rimtesnių represijų?

Mūsų ieškinyje rašoma, kad 1951 m. Šiaulių srities teismas pagal RTFSR Baudžiamąjį kodeksą Oną Puskunigienę už antitarybinę agitaciją nuteisė laisvės atėmimu 25 metams. Pasak nuosprendžio, ji buvo nuteista už tai, kad „gimusi Jungtinėse Amerikos Valstijose iš buožių, lietuvė, TSRS pilietė, nepartinė, 1941 m. vokiečių okupacijos metu Lietuvoje kurstė antitarybinę agitaciją tarp Lietuvos gyventojų, šmeižė tarybinę armiją, platino antitarybinio turinio fotonuotraukas, 1947-1951 metais sistemingai skleidė provokacinius gandus apie greitai kilsiantį karą tarp Amerikos ir Tarybų Sąjungos ir iškraipė tarybinę tikrovę”. To „nusikaltimo” tyrimas buvo pradėtas pagal KGB Lietuvos padalinio pareigūnų parengtus dokumentus, atliktos kratos, areštuotas Puskunigienės namų Papilės kaime Akmenės rajone turtas. Bausmę atlikti moteris buvo išvežta į Permės sritį ir išbuvo nelaisvėje iki 1956 metų. Prieš ją ir jos šeimą TSRS KGB Lietuvos padalinio pradėta stebėjimo byla baigta tik 1989 m. Iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pateiktų duomenų matyti, kad ir paleidus Puskunigienę iš įkalinimo vietos ją nuolat persekiojo teisėsaugos organai.

Susidomėjo užsienyje

-Kokio atgarsio sulaukėte po informacijos apie pirmąjį ieškinį paviešinimo?

– Keletas užsienio informacinių agentūrų jau prašė komentarų dėl šio proceso. Jų manymu, tai labai reikšminga byla. Panašių problemų yra ir kitose šalyse. Man sakyta, kad labai didelis susidomėjimas šia byla kils Vokietijoje, kurios dalis – Rytų Vokietija – sovietinio totalitarizmo laikais buvo labai represuota. Nė vienas užsienio pašnekovų nevertino šio proceso kaip egzotiško ir teisės požiūriu netikėto.

Na, o Lietuvoje atsirado ir daugiau žmonių, panorusių reikšti savo reikalavimus Rusijai dėl Sovietų Sąjungos padarytos žalos. Tad manau, kad panašių ieškinių bus daugiau. Džiaugiuosi, jog atsiliepę teisės mokslininkai pareiškė pritarimą tokiems ieškiniams ir pasiūlė savo, kaip ekspertų, pagalbą.

Yra tūkstančiai nukentėjusiųjų

– Ar visų tremtį ar kitokias sovietų represijas patyrusių asmenų artimieji bei pats nukentėjusysis turi galimybių kreiptis su panašiais ieškiniais? Kokiais dokumentais remiantis gali būti keliamos bylos?

– Šiuo atveju reikia įrodyti neteisėtus valstybės pareigūnų, institucijų veiksmus, sprendimus ir žalingas pasekmes. Vadinasi, reikia turėti dokumentus apie tremtį ar kitą taikytą represiją. Mūsų žmonės dažnai turi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išduotus pažymėjimus, kad sovietinės okupacijos laikais jie buvo neteisėtai nuteisti ir yra pripažįstami nukentėjusiais nuo okupacinio režimo.

Tokių nukentėjusiųjų, turinčių teisę kelti pretenzijas, manyčiau, yra ne šimtai, o tūkstančiai. Neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo kompetencija.

Demokratinio pakilimo laikų sutartis

– Ar realu tikėtis kompensacijų? Tarkime, Lietuvos teismas pripažįsta ieškovų pretenzijas, tačiau Rusija vengia jas vykdyti ir t. t. Kokia tikimybė, kad byla gali pasiekti tarptautines instancijas?

– Pagal 1992 metų dvišalę sutartį Rusija privalo vykdyti Lietuvos teismų sprendimus civilinėse bylose dėl žalos atlyginimo. Šiandien Rusija turbūt nė blogam sapne nesusapnuotų tokios sutarties, bet anuomet ten vyko demokratinis pakilimas. Jei Lietuvos teismas priteis žmonėms tam tikras sumas, jie turės teikti jo išduotus vykdomuosius raštus Rusijos teismo antstoliams vykdyti. Jei antstoliai jų nevykdys arba jų patvarkymų neklausys Rusijos Vyriausybė, reikės tai apskųsti Rusijos teismams, po to – Strasbūro teismui.

Tai, kad Rusijos vyriausybė atsisako vykdyti teismų sprendimus, nėra nauja. Europos Žmogaus Teisių Teismas jau yra nagrinėjęs tokių bylų. Rusija kol kas nedrįsta nevykdyti šio teismo sprendimų.

Esmė – ne atlygis

– Žinia, mūsų politikai privengia daryti spaudimą Rusijai dėl žalos valstybei, padarytos per sovietų okupaciją, atlyginimo. Jūsų nuomone, tokios privačios iniciatyvos yra efektyvesnis būdas?

– Šių iniciatyvų esmė – ne materialinis atlygis. Lietuvos žmonėms, taip pat ir ieškovams šioje pirmojoje byloje, svarbiausias yra atsakomybės už nežmoniškas represijas pripažinimas. Nors ir būtų priteistos mažesnės sumos, nei prašoma, bet įvyktų teisingumo aktas. Taip žmonės parodytų, kad nėra amorfiška masė, nereaguojanti į žiaurumą ir nemokanti apsiginti. Žmogaus ir tautų teisių pažeidėjai turi žinoti, kad atsakomybės negalima išvengti. Lietuva, nagrinėdama tokias bylas, pati sau ir pasauliui įrodo esanti tikra teisinė valstybė.

Mano didžiausia gyvenimo svajonė – išgirsti, kaip Lietuvos teismas skelbia sprendimą dėl atsakomybės už Sovietų Sąjungos įvykdytas represijas prieš Lietuvos žmones. Tai būtų tikrojo teisingumo aktas. Lietuvos žmonės suprastų, kokia yra teismo jėga: jis, gindamas žmogaus teises, gali tai, ko nepadaro aukšti politikai.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Lietuvoje su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , .

3 atsiliepimai į "Tremtinės ieškinys Rusijai – Lietuvos garbės reikalas"

  1. eligija

    Norėčiau susirišti su nukentėjusiąja, nes mano tėvelis taip pat buvo nuteistas nežinia už ką. O į archyvus įėjimas prie socialdemokratų yra uždraustas. Ir norėdamas tiesos nesužinosi.Tėvukas buvo nelaisvėje 1951 – 1956 metais. Turiu visus dokumentus. Tiesa, nepriklausomybės jis nebesulaukė. Bet mes, vaikai, augome be tėvo……

  2. As

    Aš irgi norėčiau pateikti pretenziją VOKIETIJAI (dabar ES), kuri taip pat žūdė trėmė ir naikino KONCLAGERIUOSE. O iš Rusijos gal kas ir prisiteis, juk galima bėdą suversti ant SSSR buvusios struktūros. Vokiečiai gal norit pasakyti ŠVENTI BUVO ??

  3. Dar

    Labai įdomi frazė :” 1947-1951 metais sistemingai skleidė provokacinius gandus apie greitai kilsiantį karą tarp Amerikos ir Tarybų Sąjungos ” 💡 O kas gi jei ne tie patys amerikonai žadėjo Lietuvai anais laikais išlaisvinimą nuo rusų? Kai kas tuom smarkiai tikėjo……

Komentuoti: Dar Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.