Tas posakis apie Delį reiškia, kad žmogus pardavė brangiausią turtą už kokią nors smulkmeną
Tas turtas – tai ne kas nors materialaus. Indų filosofijai kalba apie materialius dalykus būtų svetima. Tai turėtų būti kas nors, kas kuriama ilgus metus, kaip ilgus metus buvo statoma Indijos sostinė Delis. Todėl tai turėtų būti kokia nors svarbi žmogaus savybė, sunkiai įgyjama, bet lengvai prarandama. Tokia savybė yra žmogaus garbė, kurią galima užsitarnauti nepriekaištingu elgesiu tik per daug metų. Ją prarasti dažnai pakanka vienos šiurkščios klaidos, – nebūtinai Baudžiamajame kodekse aprašyto nusikaltimo.
Ypač pavojinga klysti tiems, kuriuos žmonės stebi pro didinamąjį stiklą. Tai politikai, kurie vienu neapgalvotu žingsniu praranda ilgus metus kauptą politinį kapitalą. Taip jau atsitiko ne vienai ryškiai asmenybei, panorėjusiai pasinaudoti tarnybine padėtimi ir po vadovaujamos įstaigos ar tiesiog po savo sparneliu priglausti žmoną, sūnų ar kitą artimą žmogų. Atrodo, kas čia baisaus, kad parlamentaro žmona dirba jo padėjėja. Dirba realiai ar tik algalapyje – kam tai turi rūpėti, ir kas sukontroliuos. Arba kai ministro sūnus tvarko ministerijos kuruojamo padalinio finansus. Bet, sutikime, kad tokio asmens bendradarbiai žino, „kas yra kas”, todėl ir elgiasi atitinkamai, nes kas šiandien aišku ministro sūnui, rytoj bus aišku ir pačiam ministrui. Ne kiekvienas darbuotojas džiaugtųsi sužinojęs, kad jo vakarykštės mintys ar neatsargus žodis nukeliavo aukščiau. Nebūtinai taip visada atsitinka, bet tikimybė egzistuoja. Todėl šeimyniniai ryšiai darbe nėra jau toks nekaltas dalykas, nors jokiais įstatymais neuždraustas. Dar iki nepriklausomybės atkūrimo ilgametis Vilniaus universiteto rektorius prof. Jonas Kubilius nepalikdavo universitete darbuotis nė vieno absolvento, kurio tėvas ar motina tuo metu ten dirbo. Tokia nuostata nebuvo jam primesta iš aukščiau. Jis pats puikiai suprato, kad valdiškoje įstaigoje šeimyninė ranga žalinga. Jis suprato, o Vilniaus universiteto ir kitų universitetų kai kurie auklėtiniai ir dabar nesupranta, kodėl jo padėjėju, patarėju ar šiaip jo vadovaujamos įstaigos atsakingu pareigūnu negali dirbti patikimiausi asmenys – šeimos nariai. Juk įstatymas nedraudžia. Drausti tikrai nedraudžia, todėl už tokius veiksmus niekas nepareikalaus teisinės atsakomybės. Bet dar yra ir politinė atsakomybė, kurios mūsų valdžios atstovai taip nenori pripažinti (tiesa, išimčių pasitaiko). Ji atsiranda, jei politikas padaro klaidą arba kažką ne taip, kaip reikalautų tarnybinės etikos principai. Dėl teisybės reikia pripažinti, kad buvo ministrų, kurie padarę netyčinę klaidą atsistatydino. Už tai jie verti netgi pagarbos, nes neklysta tik tas, kuris nedirba. Bet užuojautos neverti tie, kurie darė klaidą žinodami, kad ją daro dėl savo gerovės, arba tie ministrai, kurie, susidūrę su rimta problema, pamiršo pareigą ir nėrė į krūmus. Jie turėjo būti apkaltinti valstybės išdavimu ir nubausti, bet to neįvyko. Ir tie, kurie padarė tyčinę klaidą, ir tie, kurie bėgo nuo atsakomybės greičiau kaip kiškis nuo erelio, prarado gerą vardą. Tai didesnė bausmė nei kalėjimo metai. O susigrąžinti gerą vardą prireiks dešimčių metų. Ir tai jeigu pasiseks.
Buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroderis gerą vardą prarado susigundęs rusiškais milijonais. O mūsų politikas dažnai savo gerą vardą parduoda už priedą prie savo ar šeimos nario atlyginimo arba iš baimės. Bet indiška žuvis vis tiek žuvis. Tik pirmu atveju – tai stambus karšis, o antru – mailius.