Žvejojau fiordų šalyje

Žvejams čia yra ką veikti

Dauguma lietuvių į Norvegiją vyksta su viltimi susikurti geresnį gyvenimą, ir tik nedidelę dalį tautiečių čia privilioja tiesiog žvejyba. Tarp daugybės Lietuvos piliečių, ieškančių darbo šioje turtingoje šalyje, pasitaiko ir nemažai meškeriotojų, kurie su visu bagažu pasiima ir žūklės reikmenis.
Pajūrio miestas Moss, kuriame apsistojome mes, ta kategorija lietuvių, kurie čia atvyksta ir dirbti, ir žvejoti, yra apie 60 km į pietus nuo Oslo, ties fiordo viduriu.
Miesto uosto krantinės nutūptos žvejų, visi gaudo skumbres. Liepa ir rugpjūtis – pats skumbrių sezonas. Jos atplaukia į fiordus ir aktyviai maitinasi. Šiuo metu galima pamatyti ir žvejojančius norvegus, kurie skumbres labai vertina ir gana kreivai žiūri į kitas žuvis.
„Mes jų nevalgom, jos neskanios,” – angliškai burbuliuoja draugo pažįstama norvegė, pamačiusi, kaip mes krauname į tinkliuką vėjažuves.
Pasirodo, tai tėra mitas. Jos skanios ir net labai. Pagrindinė priežastis, kodėl norvegai šias žuvis vadina neskaniomis net neparagavę, ko gero, yra ryškūs melsvai žalsvos spalvos kaulai.
Vėjažuvių vasarą galima pagauti įvairiose vietose, jos kimba žvejojant spiningu, plūdine meškere, masalui naudojant krevetę arba šaldytą šprotą bei gaudant dugnine meškere ant įvairių masalų. Žuvis graži ir šiek tiek bauginanti savo išvaizda – ilga, tviskanti sidabru ir ilgu tarsi paukščio snapu.
Šios žuvys vasarą neretai pagaunamos ir Baltijos jūroje prie Lietuvos krantų, tik lietuviai, skirtingai nei norvegai, nevengia jų paragauti.
Skumbrės, kurias galima rasti mūsų lietuviškose parduotuvėse, skoniu nė iš tolo neprilygsta šviežioms skumbrėms. Paruošimas labai paprastas – padruskini, papipirini – ir į keptuvę. Labai skanu ir sotu, mažai kaulų. Galbūt dėl to jas taip mėgsta norvegai.
Traukti užkibusią skumbrę labai smagu – žuvis stipri ir purtosi kaip pasiutus. Pagauti jas nesudėtinga, galima spiningu, galima plūdine meškere. Kas turi valtis ar katerius, žvejoja iš jų, naudodami trumpas bortines meškeres. Kas valčių neturi, žvejoja miestelių uostuose nuo krantinių arba fiorduose nuo uolų. Geriausias masalas skumbrei – šaldyti šprotai, kurie nepigiai kainuoja – po 20 kronų (apie 10 Lt) už pakuotę. Dar geriau kibtų naudojant gyvus šprotus, tačiau masalui naudoti gyvą žuvelę čia draudžia įstatymai.
Menkių žūklė lietuviams ne naujiena, jos labai sėkmingai žvejojamos Baltijos jūroje. Čia, norint sugauti menkę, nebūtina turėti valtį. Jos kimba žvejojant nuo uolų, tereikia užmesti kur gylis didesnis. Ten, kur sekliau, masalą įkyriai tampo mažytės, vos 300 – 400 gramų sveriančios menkės, o didžiųjų menkių tenka plaukti į fiordų gelmes.
Plekšnių čia pilna, pagausi beveik visur, kur užmesi meškerę – uostuose, fiorduose. Čia jos kimba didelės, vos telpa į keptuvę. Žvejojamos ir nuo kranto, ir iš valčių su trumpomis bortinėmis meškerėmis.
Jūros žvaigždė – dažnas laimikis. Tik palik ilgiau užmestą dugninę meškerę, jos priropoja prie masalui naudojamos krevetės ir pradeda ją ryti, taip pasimaudamos ant kabliukų. Visiškai nepageidaujamas šlykštokas padaras su begale mažų kojyčių ir burna viduryje.

Ant stogų auginama žolė

Norvegijos pietinės dalies didžiuosiuose fiorduose ramiai nepažvejosi. Čia pakrantės mirga nuo namukų, lieptų, valčių ir jachtų prieplaukų, visur zuja motorinės valtys, kateriai, jachtos, dažnai praplaukia keltai, sukeldami dideles bangas. Kitaip sakant, gyvenimas fiorduose verda.
Bene kiekvieno norvego svajonė – didelis prabangus kateris arba jachta. Tokių čia nemažai, visgi turtinga šalis, turtingi žmonės. Gero norvegiško prabangaus gyvenimo požymis – komfortabili ir moderni plaukiojimo priemonė, kainuojanti panašiai kaip gyvenamasis namas – 1-2 milijonus kronų.
Nustebino šalies architektūra. Kur bepažvelgsi, visur vienodi namukai – keturios sienos, čerpėmis dengtas stogas. Namukai mediniai, dažyti daugiausia balta, gelsva, rusva, raudona, ruda, pilka arba geltona spalva. Nieko įmantraus, nieko originalaus, tik labai turtingų norvegų rajonuose galima pamatyti kažką kitokio.
Beje, norvegai turi ir labai originalias tradicijas – kai kurie stogai neturi nei čerpių, nei skardos, o padengti žemės sluoksniu ir apsėti žole. Vieni sako, kad toks stogas pigesnis, kiti teigia, kad tai labai sena tradicija. Tokių stogų nėra daug, žaliuoja po 1 – 2 kiekvienoje gyvenvietėje.

Lietuvio akiai neįprasti vaizdai

Lygią jūros pakrantę Norvegijoje rasti sunku. Tokiose vietose paprastai įrengti paplūdimiai, daug žmonių, ramiai nepažvejosi, bet ir neverta, geriau laimę mėginti ten, kur didesni gyliai, nuo uolų. Iš pradžių žvejodami nuo uolų jautėmės nejaukiai. Aplinkui vieni akmenys, skardžiai, kėdės nepasistatysi, meškerei kuoliuko neįsmeigsi, bet galop supratome, kad ir uolos turi savų privalumų – kai kuriose vietose akmenų išlinkimai atstoja patogų krėslą.
Ežerų Norvegijoje labai daug ir dauguma jų kaip iš pasakos „Žiedų valdovas” – apsupti gūdžių miškų, samanomis ir kerpėmis apaugusių uolų, kraštai apžėlę lelijomis, niūrūs ir be gyvos dvasios aplinkui. Gamta pasakiškai graži, laukinė, daugelyje vietų žmogaus kojos neliesta.
Norvegai sako, kad ežerų žuvis neskani, nevalgo lydekų, o apie kitas smulkesnes žuvis net kalbėti neverta. Ežeruose norvegai nežvejoja, retas kuris vietinis ten užmeta meškerę, žuvies daug, dauguma ežerų pilni lydekų, ešerių ir ungurių. Gėluosiuose vandenyse gyvena ir kitokios žuvys – kuojos, karpiai, karšiai, lynai. Upeliuose ir pratekančiuose ežeruose gausu upėtakių, daug lašišinių upių. Pagrindinė žvejyba vyksta jūroje, fiorduose.

Norvegija – keistenybių šalis

Iš kolegų, anksčiau žvejojusių Norvegijoje, pasakojimų buvau susidariusi įspūdį, jog tai labai švari ir tvarkinga šalis. Anaiptol. Švaru tik ten, kur nėra norvegų miesčionių. Visur kitur prišiukšlinta, ypač paplūdimiuose ir pakelėse. Jūros pakrantės „pagražintos” krūvomis plastikinių butelių ir kitokiu „turtu”. Tiesa, plastikinius butelius čia kas nors anksčiau ar vėliau surenka, nes juos superka parduotuvėse.
Pirmą kartą atvykusį į Norvegiją nustebins automobilių blizgesys. Norvegai taip nušveičia savo mašinas, jog šios tviska kaip veidrodžiai. Net seni automobiliai nupoliruoti iki spindesio. Besivažinėdami po gyvenamuosius rajonus neretai išvysite tokį reginį – vyras su žmona stripinėja aplink savo automobilį su kibiriukais, skuduriukais ir valo, trina, blizgina.
Dar viena norvegų keistenybė – įprotis lėtai važinėti. Įsivaizduokite, važiuojate leistinu greičiu užmiestyje, jus prisiveja prabangus BMW ir velkasi iš paskos. Velkasi kilometrą, du, tris, nelenkia. Jūs sulėtinate greitį, BMW irgi sulėtina greitį ir šliaužia iš paskos. Vos vienas kitas norvegas ryžtasi aplenkti priekyje važiuojantį automobilį.
Automobiliu į Norvegiją atvykusiam Lietuviui vertėtų žinoti neįprastą mums kelių eismo taisyklių ypatybę – daugelis sankryžų yra lygiareikšmės. Net jei atrodo, kad važiuojate pagrindiniu plačiu keliu, vis tiek turite praleisti iš dešinės siauros mažos gatvelės išlendantį automobilį. Dėl šios priežasties čia mėgstama važinėti ypač lėtai, nes tos siauros mažos gatvelės apsodintos krūmais, medžiais, matomumas labai prastas, o ženklų, informuojančių apie lygiareikšmes sankryžas, tiesiog nėra.
Na, o pati didžiausia šios šalies keistenybė ta, jog čia visi – kaimynai, giminės, draugai, šiaip pažystami ir nepažįstamin – žino kiek kas uždirba. Sužinoti kiek, pavyzdžiui, uždirba tavo kaimynas, labai nesunku, tereikia skaityti laikraščius, nes juose spausdinami gyventojų bei jų legaliai gaunamų pajamų sąrašai.

Vaida Tulabaitė – Žuvytė