Kol tautos išrinktieji ieško savo aukštojo mokslo diplomų, dalijasi politiniais antausiais ar paprasčiausiai vėdina savo pavargusias smegenis kokiuose pajūriuose, visagalis laikas nenumaldomai artina labai svarbią savivaldybių tarybų rinkimų datą. Jeigu naiviai tikėsimės, kad Seimas vėl nepaskelbs priešlaikinių savivaldos rinkimų (o tai buvo padaręs 2002 metų pabaigoje, paankstindamas rinkimus net trimis mėnesiais), tai eiliniai vietos politikų rinkimai turėtų įvykti po 20 mėnesių. Jau matau, kaip susiraukia skaitytojas, pagalvojęs, o ką gi čia kalbėti apie tuos rinkimus, kai iki jų likę dar kokia 600 dienų ir naktų. Manau, kad šį kartą, kaip niekada, rinkėjams verta iš anksto labiau domėtis savivaldybių rinkimais jau vien dėl to, kad įstatymų leidėjas yra pažadėjęs įdomių naujovių. Antai valdančiosios partijos jau prieš Seimo rinkimus siūlė mums ruoštis tiesioginiams merų ar net seniūnų rinkimams. Politiškai pikantiška, o pilietiškai – net labai demokratiška. Juk net 8 iš 10 rinkėjų to labai pageidautų! Tačiau žvelkime giliau. Ar didžiųjų politikų kalbos apie tai prieš kiekvienus Seimo rinkimus nėra tik mūsų širdžių pakutenimas, paprasčiausias noras pritraukti dalį kaip visada naiviai (nuoširdžiai naiviai) nusiteikusių tautiečių? Pažiūrėkite, kokie mes demokratiški, jeigu jūs panorėsite, mes galime jums leisti netgi tiesiogiai išsirinkti savo bendruomenės vadą – savivaldybės merą.
Deja, realybėje politikos gigantai, pakliuvę į savo belangę, dažniau vadovaujasi ne rinkimų programomis, o sprendžia prie kavos su brendžiu atsiradusias problemas. Be to, dar reikia rūpintis savo įvaizdžiu, didinti savo, kaip politiko, svorį. O apie Seimo narių politinį svorį jau kalbėta prikalbėta, tačiau norėčiau priminti, kad mūsų krašto piliečių pasitikėjimas savivalda yra daugiau kaip tris kartus didesnis nei pasitikėjimas šalies parlamentu. Tokia realybė. Ir jau vien dėl to daugumai Seimo narių, kai jie pamato bet kurios gyventojų apklausos rezultatus, pasidaro mažų mažiausiai pikta.
Antra vertus, pažvelkime, kokį politinį svorį mūsų seimūnams suteikia patys rinkėjai. Pastarųjų Seimo rinkimų vienmandatėse apygardose rezultatai byloja, kad, norint gauti išsvajotąjį valstybės atstovo mandatą, daugumai kandidatų pakanka vos 5-6 tūkstančių rinkėjų palaikymo (apie pagal partijų sąrašus išrinktų seimūnų politinę galią nėra ką ir kalbėti, antai „darbiečių” gretose parlamente pluša vos 2995 Lietuvos rinkėjų pirmumo balsų gavęs tautos atstovas). Na, o kokį politinį svorį turėtų tiesiogiai gyventojų išrinktas miesto meras? Nesunku suskaičiuoti, kad, sakykim, Dzūkijos sostinės meras būtų išrinktas ne mažiau kaip 15 tūkstančių rinkėjų. Klaipėdos miesto – 35 tūkstančių, Kauno – 75 tūkstančių, o šalies sostinės meras gautų daugiau nei 100 tūkstančių rinkėjų palaikymą. Štai čia yra politinė jėga, politinis svoris! Kai tave remia keliolika ar keliasdešimt tūkstančių gyventojų, atsiranda ir taip reikalingas pasitikėjimas, ir, svarbiausia, moralinės atsakomybės bendruomenei ir žmonėms pamatas.
Taigi dabar galime pateikti sau paprastą, tačiau esminį klausimą: ar pageidauja mūsų seimūnai tokių politinių konkurentų – tiesiogiai išrinktų savivaldybių merų, turėsiančių neabejotinai didesnį gyventojų pasitikėjimą, t.y. didesnį politinį svorį visuomenėje? Ką bepostringautų didžiųjų partijų bosai, manau, kad tokios stiprios politinės konkurencijos baimė ir yra svarbiausia priežastis, kodėl lig šiol Seime tik tuščiai kalbama, tačiau nieko nedaroma, kad atsirastų teisinis pamatas demokratiškiems vietos bendruomenių lyderių rinkimams.
Dobilas Kurtinaitis