Tik per vieną šimtmetį, kai buvo atrastas Naujasis Pasaulis, vandenynų gelmėse savo keliones užbaigė tūkstančiai laivų.
Autoritetingas paskendusių turtų ieškotojas Haris Rizenbergas mano, kad vien Ramiojo vandenyno dugne „ilsisi” ne mažiau nei 600 milijardų vertės turtų. Jų nenuilsdami ieško šimtai narų. Laimė nusišypso nedaugeliui iš jų. Sėkmė, kuri lydėjo amerikietį paukščių fermos savininką Melą Fišerį iki šiol didžiausia iš visų lobių ieškotojų.
Aukso flotilija
1622 metų rugsėjo 4 dieną iš Havanos į Ispaniją išplaukė 28 laivų flotilija. Ji buvo pakrauta ne tik tabaku, bet ir Bolivijos rūdynų variu bei sidabru. Vertingiausias šių laivų krovinys buvo didžiulis kiekis aukso.
Jau kitą dieną didžiulė audra išblaškė ispanų burlaivius po visą Floridos įlanką. Aštuonis laivus nunešė prie Kiso salos, laivas „Nuestra Senjora del Rosario” buvo išmestas ant Drai Tortugaso kranto, „Santa Margarita” ir „Nuestra Senjora de Ato-ča” nuskendo su visu savo brangiu kroviniu ir 380-čia žmonių.
Ispanai tuoj organizavo paskendusių laivų paieškas. Vien „Nuestra Senjora de Atoča” triumuose buvo 45 tonos sidabro ir apie 27 tonos aukso. Iš to laivo pavyko iškelti tik dvi bronzines patrankas.
„Santa Margaritos” krovinio paieškos buvo sėkmingesnės. Nors pats laivas nebuvo rastas, tačiau narams pavyko iškelti jo išbarstytus ne mažiau kaip 350 sidabro lydinių, kelis tūkstančius auksinių ir sidabrinių monetų, šimtus vario lydinių ir apie 10 varinių patrankų.
Likę ispanų turtai guli vandenyno dugne.
Po 350 metų nuskendusių turtų paslaptis buvo pradėta atskleisti. 1964 metais amerikietis fermeris Melas Fišeris Floridos pakrantėje tiesiog „užlipo” ant išsibarsčiusių senovinių monetų. Jis rado apie du tūkstančius auksinių Ispanijos dublonų. Kiekvienas jų buvo įkainotas po 25 tūkstančius JAV dolerių.
Paieškų racionalizatorius
Nuo to laiko M.Fišerį tiesiog „apsėdo” povandeninių lobių paieškos aistra. Jis įsigijo reikalingos, brangios įrangos. Į lobių žvejybą įsijungė visa šeima – žmona ir keturi jų sūnūs su šeimomis.
Norint rasti nuskendusį laivą, reikia žinoti jo žūties vietą. M.Fišeriui pasisekė. Ispanijos archyvuose jis rado ataskaitą apie 1630 metais vykusi paskendusių turtų iškėlimo darbus. Taip jis sužinojo, kurioje vandenyno vietoje reikia ieškoti.
M.Fišeris įsigijo keletą katerių bei šiuolaikinius prietaisus – magnetometrus, kurie gali fiksuoti jūros dugne esančių metalinių daiktų sukeltas Žemės magnetinių bangų anomalijas, echolotus, padedančius užfiksuotą objektą surasti gana giliai dugne.
Ko nors ieškant atviroje jūroje, reikia ir patikimų orientyrų, kad narai negaištų laiko ropodami kelis kartus po vieną vietą. M.Fišeris įveikė ir šią problemą. Paieškų vietoje trijų mylių atstumu vieną nuo kito jis pastatė kelis navigacinius bokštus, iškilusius virš vandens 3 – 4 metrus. Juose buvo radijo įranga. Taip kateriai kiekvienu atveju galėjo nustatyti ir pranešti savo buvimo vietą.
M.Fišeris gerai suprato, kad paskendę laivai ir turtai šimtus metų neguli vandenyno dugno paviršiuje, o yra paslėpti po apnašų sluoksniu. Todėl, kai magnetometras parodys dugne metalo buvimo vietą, dar reikės iki jos prisikasti. Paukščių fermos savininkui vėl padėjo guvus protas. Jis sugalvojo įrenginį, kuriuo plaudavo jūros dugną. Taip buvo pakelta ne tik aukso, sidabro lydinių, bet ir įvairių smulkių brangių daiktų.
Užkibo už inkaro
Nuskendusių lobių ieškotojų darbas labai vargina, reikalauja stiprios sveikatos, yra monotoniškas ir net nuobodus. Diena po dienos, mėnuo po mėnesio, metai po metų kateriai „šukuoja” vandenis, ieško kokių nors anomalijų požymių.
M.Fišeriui tik po ketverių metų pavyko nustatyti, kodėl jam taip nesiseka. Paaiškėjo, kad ispanų rašytuose laivų žūties aktuose neteisingai buvo nurodyta vieta, kur laivai nuskendo.
M.Fišerio paieškose 1971 metais, kai magnetometras parodė, jog dugne yra kažkoks metalinis objektas, nusileidęs naras pamatė laivo inkarą. Gavęs signalą, į dugną nusileido ir fotografas Donas Kinkeidas. Jis ir pamatė šalia inkaro blizgančią storą auksinę grandinėlę.
Netrukus toje vietoje narai rado sidabrinių monetų, kelias brangia apdaila papuoštas senovines muškietas ir pagaliau – aukso lydinių. Nebuvo abejonių, jog tie daiktai – iš vieno nuskendusio ispanų burlaivio.
M.Fišerio garbei reikia pasakyti, jog jis nebuvo avantiūristas, kuriam rūpi tik brangenybės. Tyrinėjimus jis vykdė laikydamasis visų povandeninės archeologijos įstatymų. Todėl ir tų turtų radybos buvo ne vien jo šeimos šventė ar nutylėta paslaptis. Jis netgi pasielgė sąžiningiau nei ispanai, iškėlę dalį lobių tada, kai laivai nuskendo.
Po vandeniu – ispanų bankas
Istorikui Judžinui Lajonui pavyko archyvuose rasti abiejų nuskendusių laivų – „Nuestra Senjora de Atoča” ir „Santa Margarita” dokumentus. Juose nebuvo įrašų, jog dalis jų krovinio, kaip aukščiau minėta, buvo iškelta. Išaiškinta ir tai, jog ant iškeltų aukso lydinių nebuvo antspaudų. Tai galėjo reikšti, jog laivai vežė kontrabandinius krovinius, nors Ispanijos vyriausybė už tokius nusikaltimus griežtai baudė.
Įkvėptas sėkmės M.Fišeris toliau ieškojo lobių. 1972 metai sėkmės neatnešė. 1973 metų pavasarį rasta ispanų sidabrinių monetų. Jų buvo tiek daug, kad narai tą vietą praminė „ispanų banku”.
Ant trijų sidabro lydinių buvo aptikti įspausti skaičiai „4584”. Sevilijos archyvuose rastų dokumentų duomenimis, su tokiais antspaudais lydiniai buvo pakrauti į „Nuestra Senjora de Atoča” laivą, iš kurio turto 1630 metais, kaip minėta, buvo rastos tik dvi bronzinės patrankos. Juo plukdyta 27 tonos aukso ir 45 tonos sidabro. Tokį lobį visai pagrįstai buvo galima vadinti „ispanų banku”, per šimtmečius niekam nemokėjusiu palūkanų. Tą banką ir rado Fišeriai.
Dalis ieškotojų žuvo
1973 metais prie Fišerių šeimos ekspedicijos prisijungė profesionalus archeologas D. Metjusonas. Jis sudarė vandenyno dugno teritorijos, kurioje buvo rastos „Nuestra Senjora de Atoča” laivo liekanos, žemėlapį. Paieškos buvo tęsiamos toliau.
1975 metais jos ieškotojams ne tik padarė apie 2 milijonus dolerių nuostolių, bet ir pareikalavo žmonių aukų. Vieną naktį kilusi audra apvertė ekspedicijos dalyvių valtį „Šiaurės vėjas”. Tarp žuvusiųjų buvo ir vienas M.Fišerio sūnus su žmona. Tačiau ši skaudi tragedija nepalaužė atkaklaus ekspedicijos sumanytojo. Kartu su jį palaikančiais akcininkais M.Fišeris tęsė toliau „aukso gyslos” paieškas.
1980 metais už kelių mylių į rytus nuo tos vietos, kur buvo iš „Nuestra Senjora de Atoča” laivo iškritusios bronzinės patrankos, Fišeriai vėl aptiko „pėdsaką”. Magnetometras užfiksavo stiprią anomaliją. Tai reiškė, jog dugne guli didelis metalo gabalas. Narai iš tos vietos iškėlė laivo inkarą ir didžiulį varinį katilą. Netoli buvo rasta keraminių dirbinių ir Ispanijos karaliaus Filipo III valdymo laikų (1598 – 1621 metai) sidabrinių monetų. M.Fišeris buvo tikras, kad jie aptiko tikrąją laivo „Santa Margarita” kapavietę. Tai, kad jis buvo teisus, liudijo įspausti skaičiai ant kelių sidabro lydinių. Krovinio deklaracija rodė, jog jie buvo pakrauti būtent į tą laivą.
Vieta, kur buvo rastas vario katilas (maždaug dviejų kvadratinių kilometrų plotas), pasirodė tiesiog nuklota aukso ir sidabro lydiniais, brangiais rašymo įrankiais, sidabrinėmis monetomis. 1982 metais buvo iškelta didelė sidabrinė dėžė, kurią dėl apnašų nardytojai palaikė paprastu metaliniu indu. Tačiau, patikrinę jo vidų, narai joje rado dviejų milijonų JAV dolerių vertės juvelyrinių dirbinių. Tarp jų – žiedą su dešimties karatų dydžio deimantu, auksinį kryžių, papuoštą dar septyniais deimantais.
Baigęs paieškas „Santa Margaritos” kapavietėje, M.Fišeris dar kelerius metus sėkmingai tęsė paieškas „Nuestra Senjora de Atoča” laivo žūties vietoje. Buvo rasta daug aukso, sidabro lydinių, brangakmenių, monetų.
Bendra lobio, kuris teko Fišeriams ir jo kompanijai, vertė sudarė keletą šimtų milijonų dolerių. Tai absoliutus turtų ieškotojų sėkmės rekordas.