Šiandien, kovo 29 dieną, Lietuva mini narystės NATO trejų metų sukaktį. Tai išties svarbi data mūsų valstybei. Ta proga prasminga įvertinti nuveiktus darbus NATO, įgytą patirtį šioje tarptautinėje organizacijoje, pažvelgti į iššūkius, su kuriais pastaruoju metu susiduria mūsų valstybė, būdama jau NATO narė. Kalbiname užsienio reikalų ministrą Petrą Vaitiekūną.
– Ar šiandien, trejus metus būdami Aljanso nariai, jau galime sakyti: Aljansas – tai mūsų Aljansas, NATO – tai mes patys?
– NATO nariai esame nuo 2004-ųjų kovo 29 dienos, kai Vašingtone tuometinis premjeras Algirdas Brazauskas perdavė Lietuvos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties ratifikacinius raštus saugoti JAV Vyriausybei. Tačiau dar negalėčiau pasakyti, kad jau įvyko giluminis lūžis mūsų visuomenėje suvokiant, kad NATO – tai ne kažkas abstraktaus ir tolimo, o mes patys, kad tai mūsų pačių Aljansas. Tačiau tai ateis.
O per šiuos trejus metus Aljanse pasiekėme daug. Lietuvos vėliava plevėsuoja svarbiausių NATO operacijų regionuose, Lietuvos balsas Aljanse girdimas ir į jį įsiklausoma, kai Aljanse kalbama svarbiais operacijų, santykių su partneriais plėtojimo, energetinio saugumo, tolesnės NATO ateities klausimais. Pabrėšiu, kad griuvo ir stereotipas, neva tapę nariais būsime Aljanso išlaikytiniai, besinaudojantys tik teikiamu saugumu. Mūsų solidus dalyvavimas NATO operacijose paneigė ir šį stereotipą.
Mums labai svarbu, kad NATO – ne tik kolektyvinės gynybos aljansas. Tai transatlantinė valstybių bendruomenė, turinti savas vertybes, darbo kultūrą bei veiklos tradicijas.
– Lietuvoje dažniausiai narystė Aljanse siejama tik su saugumo užtikrinimu. Ar tai teisinga nuostata?
– Pridurčiau, jog narystė NATO – tai ne vien saugumo garantijos. Tai šalies įvertinimas, pasitikėjimas ir pripažinimas, kad mes pajėgūs ginti ir sergėti transatlantinės bendrijos vertybes: demokratiją, įstatymo viršenybę, pagarbą žmogaus teisėms. Priėmimą į Aljansą palyginčiau su brandos atestato šaliai įteikimu. Tokį atestatą gauna tik tie, kurių žodžiais ir darbais pasitikima. Juk priėmus Lietuvą į Aljansą prisiėmėme didžiausią įmanomą įsipareigojimą: esant reikalui prisidėti prie mūsų sąjungininkų gynybos. Mainais gauname garantiją: niekuomet nebūsime palikti, ištikus lemtingam įvykiui, gintis vieni, kaip jau ne sykį yra nutikę mūsų istorijoje.
– Kokios patirties Lietuva įgijo per trejus narystės NATO metus?
– Lietuva įgijo labai svarbios daugiašalio bendradarbiavimo ir sprendimų priėmimo patirties formuojant NATO politiką. Suvokėme, kad turime ne tik naudotis garantijomis, bet ir patys rūpintis saugumo užtikrinimu ir plėtra – tai aktyviai darome.
Lietuva turi sukaupusi unikalios kaimyninio bendradarbiavimo patirties, kuri Aljanse ypač vertinama. Tai labai svarbu plečiant demokratijos, saugumo ir stabilumo erdvę Europoje. Džiaugiuosi, kad ši mūsų patirtis praverčia ir Aljanso partneriams Pietų Kaukazo valstybėse, Vakarų Balkanuose, Vidurinėje Azijoje, Afganistane ir Irake. Lietuva jau nuo 2004 m. yra NATO kontaktinė ambasada Baltarusijoje, kur stengiamės skleisti informaciją apie NATO.
Išskirsiu energetinio saugumo klausimą – ypač aktualų mūsų šaliai. Todėl NATO šalių vadovų susitikime Rygoje patvirtintą sutarimą, jog energetinis saugumas yra ir NATO svarbus dalykas, laikau istoriniu laimėjimu. Lietuva tikisi, kad mums pavyks pasiekti sutarimo dėl ambicingo NATO vaidmens energetinio saugumo srityje.
– Pratęskime Jūsų mintis apie demokratijos ir stabilumo plėtrą: ar reikia toliau plėsti Aljansą? Gal reikėtų pamąstyti apie šios organizacijos plėtros ribas?
– Esame įsitikinę, kad NATO plėtros ir atvirų durų principus būtina išlaikyti. NATO plėtros procesas nesustojo, tai įtvirtina 2006 metais Rygoje vykusio NATO viršūnių susitikimo sprendimas 2008 metais pakviesti į nares vieną ar kelias narystės kriterijus atitinkančias valstybes. Naujomis narėmis gali tapti Kroatija, Albanija ir buvusi Jugoslavijos Respublika Makedonija, žiūrint kaip šioms šalims seksis vykdyti reformas.
Lietuva laikosi nuomonės, kad Aljanso plėtra turėtų vykti ne tik į Europos pietryčius. Mes aktyviai remiame ir Ukrainos, ir Gruzijos narystės Aljanse aspiracijas bei teikiame visokeriopą paramą šioms šalims įgyvendinant reformas, susijusias su euroatlantine integracija. O kai dėl NATO plėtros ribų, tai jos aiškiai apibrėžtos NATO steigiančioje Vašingtono sutartyje: bet kuri Europos valstybė, atitinkanti keliamus reikalavimus, turi teisę siekti narystės Aljanse.
– Ką konkrečiai Lietuva yra nuveikusi užtikrinant stabilumą teikdama paramą demokratinio vystymosi srityje? Ar tai nėra vien deklaratyvūs įsipareigojimai?
– Suvokdami poreikio ginti Aljanso vertybes bei interesus svarbą atsiliepėme į NATO karinės vadovybės kvietimą: 2005 metų birželio pradžioje įkūrėme Provincijos atkūrimo grupę Vakarų Afganistano Goro provincijoje. Tai ne tik didžiausia Lietuvos civilinė-karinė misija, bet ir vienas didžiausių Lietuvos įsipareigojimų tarptautinei bendruomenei.
Natūralu, kad mūsų dalyvavimas misijoje Afganistane yra išskirtinės svarbos užduotis. Tai liudija ir mūsų lėšos, skiriamos atstatyti šiai šaliai. 2006 metais pirmą kartą skyrėme nacionalinių lėšų įgyvendinti plėtros projektus Afganistane – daugiau kaip 1 mln. litų. Šiemet finansavimas tais bendradarbiavimo tikslais Afganistane žymiai padidėjo – iki 4 mln. litų.
Priminsiu, kad Lietuva solidžiai dalyvauja NATO vadovaujamose ir kitose tarptautinėse operacijose ir misijose. Ten tarnauja 227 Lietuvos kariai: Afganistane – 134, Balkanuose – 32, Irake – 61.
– Kokia prasmė investuoti pinigus ir siųsti karius į valstybes, kurios net ne mūsų regione?
– Metas suprasti: Lietuvos saugumas nebėra tik mūsų sienų saugumas. Pavyzdžiui, terorizmas, nestabilumas ir narkotikai, vešėję Talibano valdomame Afganistane, neturi sienų. Afganistanas, valdomas Talibano, pasaulyje buvo tarsi vėžys žmogaus organizme, grasinantis išplisti už židinio ribų. Geriau imtis nors ir sunkių priemonių kovoti su liga ten, kur ji yra, negu sudėjus rankas laukti ligos išvešėjimo. Jei mes neisime į Afganistaną, Afganistanas ateis pas mus. Juk teroristų taikinyje – Vakarų civilizacija, kurios dalis esame mes, Lietuva. Lietuva, brandi šalis, negali likti nuošalyje, palikti tai spręsti kitiems. Juo labiau kad terorizmo grėsmė yra palietusi ne vieną Lietuvos pilietį. Išpuoliai vyko ne tik Amerikoje, bet ir Europoje: Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje, kur gyvena daug mūsų draugų, artimųjų, kurių saugumas mums svarbus.
Narkotikai – dar viena labai reali ir didelė grėsmė mūsų šaliai. Afganistanas yra šalis, kurioje užauginama, išgaunama ir eksportuojama daugiausia opiumo po visą pasaulį. Kiek procentų narkotikų, nuo kurių bandome apsaugoti Lietuvos vaikus, pagaminta Afganistane? Labai daug.
Vadinasi, kovodami Afganistane giname ir savo šalį.
– Ar pastebimi kokie nors pokyčiai Aljanso viduje? Su kokiais naujais iššūkiais susiduria NATO?
– NATO buvo įkurta šaltojo karo metais ginti Vakarų demokratijas nuo Rytų totalitarizmo. Gali kilti klausimas, kam tokia organizacija reikalinga šiais laikais. Todėl iškart po Šaltojo karo pabaigos NATO valstybėse kilo didelė su tuo susijusi diskusija. Ji buvo tęsiama praėjusiais metais Rygoje – svarstyta Aljanso transformacija. NATO ateities vizija turi tris lygmenis – tai naujas pajėgumas, naujos operacijos ir misijos bei nauja partnerystė. NATO keičiasi prisitaikydama kuo geriau atremti naujas grėsmes Aljanso šalims, o Aljanso partnerėms – padėti jų demokratinėms reformoms, pirmiausia gynybos ir saugumo srityje.
Atsirandant naujų saugumo grėsmių – tai terorizmas, masinio naikinimo ginklų platinimas, pavojai, susiję su energetinių išteklių stygiumi ar tiekimo pertrūkiais – vis svarbiau į saugumą pažvelgti iš kitos, jau nebe šaltojo karo perspektyvos. Atsakas į naujo pobūdžio grėsmes negali būti vienašalis. Viena valstybė su šiomis grėsmėmis kovoti nebepajėgi, nes jos labai lengvai kerta valstybių sienas ir pastebimai įgauna vis naujus užmojus, tad kolektyvinė prevencija neišvengiama. Aljansas šiuo atveju įsipareigoja sutelkti valstybes bendrai šių labai sunkių grėsmių prevencijai.
– O kaip vertinate Aljanso santykius su Rusija?
– Šiandien Aljansas ir Rusijos Federacija – tai strateginiai partneriai. Veikia kaip NATO ir Rusijos taryba, šiemet švenčianti 5 metų jubiliejų. Yra daug sričių, kur tiek NATO, tiek Rusijos interesai sutampa. Lietuva, kaip NATO šalis, turinti sieną su Rusija, yra ypač suinteresuota pragmatišku, konstruktyviu ir skaidriu Rusijos ir NATO santykių plėtojimu.