Pribloškiamai humaniški šių laikų ginklai

2005 metų rudenį prie Somalio krantų greitieji piratų kateriai apsupo taikų kruizinį lainerį „Seabourn Spirit”. Įsitikinę savo pranašumu jūrų plėšikai pareikalavo nuleisti trapą, tačiau jau po kelių minučių buvo priversti mesti savo kulkosvaidžius bei granatsvaidžius – rankų reikėjo ausims nuo neištveriamo skausmo pridengti.

Taip pirmą kartą buvo panaudota akustinė patranka LRAD – vienas „neletalinių” ginklų, kurio gamyba pastaruoju metu užsiima nemažai šalių. Tokie ginklai, dar vadinami humaniškais, skirti ne žudyti, o tik laikinai išvesti iš rikiuotės ar daugų daugiausia sužeisti ryškia šviesa, elektromagnetinėmis bangomis, lipniais siūlais arba garsu.

Amerikiečių tyrimo organizacijos, tarp jų ir Perspektyvių gynybos projektų tyrimo laboratorija, apgalvojo nemažai variantų, kaip panaudoti lazerius Žemės orbitoje. Kai kurie metodai pasirodė esantys efektyvūs kuriant „baidyklę” SOI.

Pentagono triūbos

Idėja panaudoti garsą kaip ginklą gyvavo seniai. Daugeliui girdėta istorija apie Jerichono šturmą: judėjų kariuomenė pūtė triūbas, garsiai rėkė, miesto sienos sudrebėjo ir griuvo. XX amžiuje kai kurie mokslininkai laikėsi nuomonės, kad sienos galėjo griūti nuo didelio ypatingo dažnio garso, kurį skleidė specialios konstrukcijos Jerichono triūbos. Žinoma, atsirado ir norinčiųjų tokias triūbas sukurti.

Pirmojo pasaulinio karo metais pasigirdo gandų, kad Vokietija kuria visiškai naują ginklą – akustinį, galintį garsu žudyti žmones, numušti lėktuvus ir net griauti įtvirtinimus. Tie gandai nepasitvirtino, tačiau realiais bandymais vokiečiai vis dėlto užsiėmė 1930-1940 metais. O po karo buvusio reicho teritorijoje buvo rastas keistas didžiulis įrenginys, sukurtas kažkokio daktaro Cipermajerio. Vienų nuomone, tai buvo nevykęs „Jerichono triūbos” modelis, kiti teigė, kad sūkūrinė zenitinė patranka.

Bandymai veiksmingai panaudoti garsą kaip griaunamąją jėgą pavyko tik XX amžiaus pabaigoje. 1999 metais Kembridžo universiteto laboratorijoje buvo sukurtas žemų dažnių įrenginys, primenantis minėtąją triūbą, sugriovusią Jerichono sienas. Bet paprasti sprogmenys veikia efektyviau…

Kur kas perspektyvesni atrodė kiti tyrinėjimai – kaip paveikti žmogaus psichiką žemo dažnio garsu, vadinamuoju alfa ritmu, sukeliančiu baimę, diskomfortą, haliucinacijas ir net sutrikdančiu širdies bei plaučių darbą. Yra nuomonė, kad būtent tokie natūraliai atsirandantys garsai kyla Bermudų trikampio rajone – dėl jų paslaptingai dingsta laivų ekipažai.

Pirmieji kurti garsinį ginklą ėmėsi amerikiečiai. Pagal oficialią versiją – kad priverstų bėgti tarybinės armijos karius, tačiau realiai tas ginklas buvo kurtas policininkams, jei Valstijų demokratijai kiltų pavojus. Dėl tų pačių priežasčių „humaniško ginklo” kūrimu užsiėmė ir TSRS.

Tačiau garsinis baimės ginklas turi didelį trūkumą – veikia ir tuos, kurie jį naudoja. Bandymai sukurti siauro veikimo garso bangą buvo bevaisiai: atvirame poligone viskas atrodė labai paprasta, tačiau mieste garso bangas atspindėdavo pastatai ir jos aidu grįždavo atgal.

Minėtas įrenginys LRAD (Long Range Acoustic Device – akustinis tolimojo veikimo įrenginys), 2000-aisiais sukurtas apsaugoti laivams nuo teroristų išpuolių ir apsiginti nuo chuliganiškų demonstrantų veiksmų, ekipažui visiškai nepavojingas. Jūroje aido nėra, be to, naudojamas ne pavojingas žemas garso dažnis, o jo jėga. LRAD priešininką paveikia baisingu iki 150 decibelų siekiančiu riaumojimu. Palyginimui: reaktyvinio lėktuvo varikliai kelia iki 120 decibelų triukšmą, o garsas, didesnis nei 130 decibelų, gali sužaloti žmogaus klausą. Paprasta ir veiksminga.

Panašaus ginklo kūrimu susidomėjo ir kitos šalys: Kinija, Indija, Brazilija, Izraelis. Pastarajame sukurta sistema „Caaka” demonstrantams vaikyti.

Ką čia paspirginus

Distancinė „mikrobangė” nors ir laikoma humanišku ginklu, gali padaryti kur kas daugiau bėdos nei akustinė patranka.

Dar viena „humaniško ginklo” atmaina, Pentagone pradėta kurti 1990-ųjų viduryje, yra savotiška mikrobangės rūšis – patranka ADS (Active Denial System). Jos veikimo pagrindą sudaro platus spindulys, gebantis žaloti net kilometro atstumu. Jei patys norite įsitikinti, kiek humaniškas minėtas ginklas, atlikite eksperimentą: į mikrobangų krosnelę penkioms minutėms įdėkite dešrelę, po to pažiūrėkite, kokie rezultatai, ir įsivaizduokite, kad ten – jūsų ranka…

2001 metų rugpjūtį Kirtlendo aviacijos bazėje Njū Meksike tas ginklas buvo išbandytas: kelių šimtų metrų atstumu elektromagnetinių bangų gumulas buvo nukreiptas į sunkvežimį. Jo degimo sistema iš karto sugedo.

Tačiau kartu su elektronika kentėjo ir žmonės – patirdavo gausybę nemalonių pojūčių ar net prarasdavo sąmonę. Tais pačiais metais toje pačioje bazėje keli savanoriai pasisiūlė išbandyti ADS veikimą. Tačiau jiems teko gerokai pasigailėti: odos ląstelėse veikiant aukšto dažnio laukui imdavo virti vanduo, audiniai įkaisdavo iki 45-50 laipsnių, apimdavo neištveriamas skausmas. Bet kai tik žmogus išbėgdavo iš „humaniško ginklo” veikimo zonos, skausmas apmalšdavo ir net – atseit – nelikdavo jokių pakenkimų žymių. Bet liko vienas „bet”: savanoriai buvo kruopščiai rengti bandymams – nuo jų nuimti visi metaliniai daiktai, išimti kontaktiniai lęšiai, akys apasaugotos specialiais akiniais. O ką daryti paprastam žmogui, kuris tiesiog sutriks ir nesuvoks, kad reikia bėgti iš pavojingos zonos, kuris galbūt segi grandinėlę ar net turi širdies stimuliatorių? Jau po poros minučių jis rimtai apdegtų ir gal net apaktų.

Paslaptingieji marsiečių spinduliai

Romane „Pasaulių karas” anglų rašytojas fantastas Herbertas Velsas Žemę užpuolusius ateivius apginklavo spinduliniais ginklais, tačiau jokio pagrindo manyti, kad kokie nors spinduliai bus didesnės griaunamosios galios ar baisesni už šautuvus bei patrankas, neturėjo. Net jei ir buvo susipažinęs su Vilhelmo Rentgeno atradimu. Apie mirtinas tų pačių X spindulių savybes sužinota tik praėjus dešimtmečiams.

Herbertas Velsas „mirties spindulius” tapatino su šiluminiais spinduliais – jo marsiečiai buvo ginkluoti kažkuo panašiu į mazerius. Aleksejus Tolstojus buvo toliaregiškesnis ir savo siurrealistišką trilerį „Inžinieriaus Garino hiperboloidas” skyrė šiluminių spindulių kaip galingo ginklo kūrimui bei jo panaudojimui kovoje už taiką pasaulyje. Jis net pabandė nušviesti spindulinio ginklo konstrukcijos bei veikimo principus, bet geometrines paraboloido sukimosi savybes klaidingai priskyrė hiperboloidui.

Iš esmės jo hiperboloidas buvo modernizuotas didinamasis stiklas – toks, kuriuo berniūkščiai fokusuoja saulės spindulius ir degina ant sienų raides. Gal tuo užsiėmė ir pats autorius. Tik kaip energijos šaltinį hiperboloidas naudojo termines žvakes, o šilumos spindulį fokusavo ne didinamasis stiklas, bet veidrodžių sistema. Tiesa, ginklas, pagamintas pagal rašytojo sugalvotą schemą, nebūtų galėjęs sukurti tokio griaunamojo efekto.

Esmė ne tik tai, kad to ginklo griaunamoji jėga buvo labai maža – jo spindulys negalėjo pradeginti net popieriaus lapo, – juk diduma energijos būtų išsisklaidžiusi su degimo produktais, sunaudota hiperboloidui įkaitinti ir būtų greit jį išlydžiusi. Pagrindinė bėda – kad išspinduliuota energija būtų išsisklaidžiusi proporcionaliai atstumui. Tai nesunku patikrinti net zenitiniais prožektoriais: kelių šimtų metrų atstumu jų spindulys akina, tačiau per kelis kilometrus matomas tik ryškus taškas. O juk juose naudojami šviesos šaltiniai – kelių kilovatų galingumo!

Fantastinių romanų herojai jau skraidė po visą galaktiką ir šaudė vieni kitus blasteriais, o žemės mokslininkai nusivylė nevykusiais bandymais išrasti stabilų šviesos spindulį. Reikėjo kažko iš principo naujo. Tokiu tapo tarybinių mokslininkų N.Basovo bei A.Prochorovo kartu su amerikiečiu Č.Taunusu 1954-1955 metais išrastas optinis kvantinis generatorius. Prietaisas skleidė spindulius infraraudonųjų bangų diapazonu, tad veikiau reikėjo pavadinti jį mazeriu (MASER – microwave amplification by stimulated emission of radiation). Tačiau jis iš karto imtas vadinti lazeriu (LASER – light amplification by stimulated emission of radiation), nors šviesos diapazonu veikiantis ginklas buvo sukurtas tik 1960-aisiais ir jo išradėjas – amerikietis Teodoras Maimanas.

Lazerį – į orbitą

Siekimu taikiklyje laikyti visą pasaulį ir vienu mostelėjimu išnaikinti visus priešus žmonija pranoko pati save. Jau 1944 metais Amerikos karinės oro pajėgos pradėjo kurti kovinę kosminę stotį, nors nebuvo nei lėšų jai iškelti į orbitą, nei pakankamai galingo ginklo.

Tačiau vos po ketverių metų atsirado atominis ginklas, ir spauda pradėjo aptarinėti Mėnulio panaudojimo kaip platformos bombarduoti atominiais užtaisais Žemės taikinius galimybes. Štai kaip tas idėjas savo romane aprašė rašytojas fantastas Vasilijus Berežnojus: „Pažiūrėkite – va Žemė! Koks nuostabus taikinys! Ji pasisuka į Mėnulį kiekviena savo puse, ir visi pasaulio miestai matomi kaip ant delno. Pastatykite atominę katapultą – ir galėsite kontroliuoti bet kurią valstybę!”

Tačiau blaivūs protai kalbėjo, kad Mėnulis per toli nuo Žemės, tad kur kas paprasčiau būtų paleisti į orbitą automatinę stotį su keliomis bombomis – ji galėtų greit atsidurti reikiamame taške. Iš dalies tie pamąstymai tapo priežastimi JAV apėmusios panikos, kai TSRS paleido pirmąjį savo palydovą. Baltuosiuose rūmuose manyta, jog kitas „kamuoliukas” ne vien maskatuosis orbitoje ir pypsės, tačiau turės mažiausiai penkiasdešimt kilotonų trotilo ekvivalento. Taigi paskubėta apsidrausti.

Žvaigždžių karų epochos atskaitos taškas gali būti laikomi 1959 metai, kai Amerikos bombonešis B-47 sėkmingai paleido raketų salvę į tų pačių amerikiečių kosminį palydovą „Explorer VI”. Būtent raketoms buvo skirta tapti pagrindiniu kosminio fronto karių ginklu. Priklausomai nuo taikinio svarbos bei pavojingumo, jos gali būti užtaisomos paprastais šrapneliais arba atominėmis kovinėmis galvutėmis.

Numušinėti priešininko palydovus bei sekimo įtaisus buvo siūlyta ir paprastais užtaisais, net paleidžiamais iš specialių elektromagnetinių įrenginių: 20 kg ruošinys būtų skriejęs 18 km/sek. greičiu. To būtų pakakę bet kokiam kosmose esančiam aparatui pramušti. O štai pilotuojama stotis „Almazas” („Saliut 3”) buvo apginkluota įprasta automatine 30 mm patranka atsiginti nuo amerikiečių „džedajų”.

Tačiau kinetinis ginklas, nors ir pigus, turėjo gausybę trūkumų. Matyt, karo vadams pasirodė, kad ne itin efektyvios yra ir raketinės gynybos sistemos. Todėl jau 1960-ųjų pradžioje JAV bei TSRS pradėta intensyviai kurti kovinius lazerius, galinčius nukenksminti tiek balistines raketas ir orbitinius priešininko palydovus, tiek objektus žemėje.

Generolų troškimas pakelti lazerius į orbitą visiškai suprantamas ir teoriškai netgi realizuojamas. Laboratorinėmis sąlygomis visiškai nesunku lazeriu praurbinti skylę net brangakmenyje – ir visiškai nebūtina taikinio rumžti jį lydant. Trumpas galingas impulsas sukelia staigų sprogstamą garavimą, kuriuo dinamiškai paveikiamas objektas. Net jei taikinys nebus sunaikintas, jo judėjimo kryptis bus visiškai pakeista. Tačiau ta idėja praktiškai įgyvendinta nebuvo – lazerinio ginklo kūrimas iki šiol tebėra pradinės stadijos.

Įsivaizduokite kovinį lazerį, kuriam reikia sunaikinti ar bent rimtai apgadinti didelį taikinį – palydovą, kovinę galvutę, lėktuvą, – esantį už dešimties ir daugiau kilometrų ir judantį nuo šimto kilometrų per valandą iki kelių kilometrų per sekundę greičiu. Vadinasi, būtina išspręsti bent dvi svarbiausias problemas: sukurti reikiamos galios lazerį ir įsigudrinti į tą taikinį pataikyti.

Kovos kosmose

1966 metais A.Prochorovas sukūrė naujo tipo lazerius – dujų dinaminius. Jie buvo gaminami ir TSRS, ir JAV. Tai buvo pirmieji galingi lazeriai, galėję veikti nepertraukiamu režimu.

Ore dislokuotas dujų dinaminis lazeris, gavęs pavadinimą „Airborn laser”, per bandymus numušdavo nedidelius ore esančius objektus. Sėkmingi buvo bandymai ir su objektais Žemės orbitoje, nors realiai sunaikinti jų nepavyko.

Jau 1973-iaisiais JAV įvykdė antžeminius tokio lazerio bandymus – sėkmingai numušė nepilotuojamą taikinį. 1975 metais Kirtlando karinėje bazėje atsirado pirmasis antžeminis lazeris, gavęs „Airborne Laser” pavadinimą ir egzistuojantis iki šių dienų. Iš amerikiečių mokesčių mokėtojų kišenių per tą laiką jis išsiurbė kelis milijardus dolerių.

Dar didesnę spindulio energiją pavyko gauti sukūrus cheminį lazerį. Jis panašus į dujų dinaminį, tačiau inversija jame sukuriama dėl vandenilio ir fluoro cheminės reakcijos. Vien iš gramo reagentų gaunama apie 500 džaulių energijos. Jei vienam impulsui reikėtų maždaug dviejų tonų, priešininkui tektų 200 megadžaulių.

Tačiau sukurti orbitoje įrenginį, dirbantį tokio beprotiško mišinio pagrindu (fluoras reaguoja net su stiklu, o išskiriamas fluoro vandenilis yra viena stipriausių rūgščių), būtų nelabai lengva. Iki šiol panašūs projektai egzistuoja tik popieriuje. Taigi kai 1983 metais A.Andropovas asmeniškai įsakė paleisti į kosmosą pirmąjį orbitinį lazerį, buvo nuspręsta apsiriboti dujų dinaminiu lazeriu, kurio galia – 1 MVt.

Projektu, gavusiu pavadinimą „17F19 Skif”, užsiėmė pagrindinė tarybinė „lazerinė įmonė” „Astrofizika”, vadovaujama N.Ustinovo, tuomečio gynybos ministro sūnaus. Pats lazeris jau egzistavo, net buvo bandytas lėktuvu Il-76. tačiau patalpinti jį į kosminį aparatą pasirodė nelengvas uždavinys. Tad pirmąjį kovinį palydovą nuspręsta paleisti į kosmosą be lazerio ir patikrinti sistemas, o tada jau leisti „lazerinį”.

„Astrofizika” rengė skrydžiui ir kitą lazerinį įrenginį – „17F16S Skif-Stilet”. Tačiau jis buvo gana taikus: dešimt infraraudonųjų lazerių turėjo tik apakinti optinius amerikiečių prietaisus. Deja, įrenginys į orbitą nepakilo. Beje, neką daugiau pasiekė ir amerikiečiai.

Pagrindinis kovinis lazerinio ginklo efektas vien šiluminis, šviesos kvantus turi tiesiog „suryti” objektas, į kurį taikomasi, o šie – įkaitinti jį iki tokios būklės, kad jis būtų nebetinkamas. Kad paveiktų tikslą, objektą turi pasiekti tam tikras džaulių kiekis. Kiek būtent – pasakyti sunku. Nepertraukiamo veikimo lazeriui reikėtų tūkstančių megavatų galios. Energijos šaltinis turėtų sudaryti milijonus kilovatų. Be to, nuolat naršyti beorę erdvę lazeriu beprasmiška – iš pradžių jį reikia nutaikyti į tikslą ir tik tada įjungti visu galingumu. Tokiu netolygiu režimu reaktorius blogai dirba. Kovoje, jei priešininko raketos lekia šimtais, o atpažinti klaidingus taikinius nėra laiko, pliekti lazeriu tektų dažnai. Būtent dėl tos priežasties dauguma kuriamų kovinių lazerių yra cheminiai. Į dujas panašaus kuro degimas suaudrina lazerio viduje esančias substancijas, tada prasideda galingo elektromagnetinio lauko generavimas. Vadinasi, veikti tektų tokiu principu: šūvis – nauja reagentų porcija – vėl šūvis.

Bet vis dėlto tarkime, jog energija rasta: tona kuro vienam šūviui. Bendra lazerio veikimo schema numato darbinės aplinkos „pripumpavimą” energija iki tam tikro lygio ir kai įvyksta jos šuolis, energija išspjaunama tam tikro ilgio bangos šviesos spinduliu. O kur dedasi nepanaudota energija? Šaudymo įrenginyje išsiskiria kaip šiluma. Vadinsi, tikslą pasieks tik 40 jos procentų, kiti 60 liks. Taigi net pažeidę priešininko kosminį laivą ramiausiai galėsime išsitroškinti ir patys. Ne veltui net mažiau galinguose įrenginiuose žemėje srovėmis aušinami ne vien veidrodžiai, bet ir darbinis lazerio tūris.

Tačiau šaudymas iš kosmoso į žemėje ar atmosferoje esančius taikinius kai kuriomis sąlygomis gali būti efektyvus. Lazerinis spindulys dujose gali pats fokusuotis į tašką, tapsiantį Rentgeno spindulių šaltiniu, nes jis bus įkaitintas iki kritinės ribos. Svarbiausia mokėti tą tašką sukurti reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje.

Žmonija visais laikais siekė sukurti ypatingų ginklų. Žvaigždžių karai kol kas negresia, tačiau galimybė būti paspirgintam sumoderninta „mikrobange” ar gauti nematomą psichiką veikiantį užtaisą lieka. Technologijos tobulėja – kaip ir žmogaus noras naikinti…