Lietuvos dailės muziejus parengė ir Vyriausybės rūmuose atidarė edukacinę kilnojamąją parodą „Lietuvių dailės atgimimo šimtmetis”, skirtą Lietuvių dailės draugijos įkūrimo ir pirmosios lietuvių dailės parodos atidarymo jubiliejui
Suspindęs švyturys buvo ilgai lauktas ir tautos viltimis jam kelias nutiestas. Po tamsios lietuviškos spaudos draudimo nakties, 1904 metų balandžio 29 dieną atgavus teisę leisti ir vartoti lotyniškus rašmenis, kaip grybai po lietaus kilo naujos spaustuvės, kūrėsi redakcijos. Lietuviški knygynai tapo švietimo ir kultūros židiniais. Po suaižėjusios carizmo priespaudos žiebėsi nacionalinio savarankiškumo viltys, prasidėjo savojo identiteto paieškos. 1905 metų Rusijos revoliucija, Didysis Vilniaus Seimas kėlė kūrybines nuotaikas, kurias pajuto Lietuvoje buvę ir po kitas šalis siekti mokslų pasklidę dailininkai. 1904 metais Krokuvoje įkūrus „Rūtos” draugiją, joje būrėsi ir menininkai. Iš ten Petras Rimša nusiuntė straipsnį į „Vilniaus žinias”, ragindamas burti lietuvių dailės draugiją, surengti parodą. Šiai minčiai iškart pritarė tuomet Paryžiuje gyvenęs Antanas Žmuidzinavičius, idėją rėmė dailininkas Antanas Jaroševičius, rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir kiti. Rengimo komitetui sutiko vadovauti Jonas Basanavičius, įsitraukė tokie šviesuoliai kaip broliai – inžinierius Petras, advokatas Jonas, gydytojas Antanas – Vileišiai. Prašant prisidėti kūriniais arba aukomis buvo išsiųsti kvietimai visuomenei ir dailininkams, kurių adresus pavyko surinkti. Be to, raginimas dalyvauti sumanytame reikale pateko į didžiausius užsienio laikraščius. Į Vilnių parodos komitetui pradėti siųsti kūriniai, iš kaimų plaukė tautodailės darbai. Dailininkai Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Antanas Žmuidzinavičius, kiek vėliau ir Petras Rimša pasinėrė į rengimo darbus. Išaušo 1907 metų sausio 9-oji (pagal senąjį kalendorių – 1906 12 27), ir pirmoji lietuvių dailės paroda Vilniuje, Vileišių rūmuose, buvo atidaryta.
Skaičiai, vardai ir perspektyva
Parodoje buvo eksponuoti 23 profesionalių dailininkų ir architektų, 68 kaimo meistrų darbai, per 400 tapybos, akvarelės, piešinių, skulptūrų, architektūros projektų, tautodailės dirbinių. Parodos pasisekimas buvo didžiulis, ją stebėjo ir ne kartą aprašė spauda, plūdo lankytojai. Taip buvo nutiestas kelias kitai svarbiai idėjai – įkurti dailininkus vienijančią draugiją. Organizacinio darbo ėmėsi vėl tie patys entuziastai – Žmuidzinavičius, Čiurlionis, Rimša. Lietuvių dailės draugija buvo įkurta 1907 metų rugsėjo 15 dieną. Pradžioje ji vienijo 369 narius, nes įstojo ne vien menininkai, bet ir mokytojai, teisininkai, gydytojai, dvasininkai, pramonininkai, net ne Lietuvoje gyvenę. Pačių dailininkų draugijoje tebuvo 21, bet jų vardai išliko mūsų kultūros istorijoje. Vėliau šis skaičius didėjo. Kitose parodose, o jų iki Pirmojo pasaulinio karo buvo surengta septynetas, eksponuota tūkstantis kūrinių. Po Čiurlionio mirties pirmą kartą visuomenei pristatytas beveik visas Čiurlionio tapybos ir grafikos palikimas. Paroda keliavo į Kauną, Maskvą, Sankt Peterburgą. Tad Lietuvių dailės draugija jau įgyvendino dalį tikslų – tobulinti lietuvių dailę, vienyti kūrėjus, teikti jiems moralinę ir medžiaginę paramą, ugdyti visuomenės meninį skonį. Parodos, ypač pirmoji, turėjo didžiulę kultūrinę ir patriotinę reikšmę. Parodė, kad caro priespaudos metais iš pačios tautos išaugo šitiek profesionalių kūrėjų. Atsirado saitai, tarp jų ir savamokslių dailininkų. Po niokojančio ir išblaškančio pajėgas karo, per kurį pražuvo daugybė kūrinių, tik 1920 metais Kaune Žmuidzinavičius atgaivino Lietuvių dailės draugiją, kuri netruko susijungti su atsiradusia vėlesne konkurente – Adomo Varno vadovaujama Lietuvos meno kūrėjų draugija.
Šiemet – abiejų šimtamečių jubiliejus
Tokia tad istorija, nubrėžusi abiejų reikšmingiausių įvykių šimto metų sukaktis. Dėl objektyvių priežasčių neužbaigus Vilniuje Nacionalinės dailės galerijos pastato rekonstrukcijos, Lietuvos dailės muziejus šias dvi dailės istorijos jubiliejines datas mini edukacine kilnojamąja paroda Vyriausybės rūmuose. Čia išdėstyta 12 modernių vertikalių stendų, kuriuose – skaitmeninės spaudos būdu reprodukuoti Čiurlionio, Žmuidzinavičiaus, Rimšos, Petro Kalpoko, Juozo Zikaro, Justino Vienožinskio, Kajetono Sklėriaus ir kitų kūriniai. Parodoje ant sienų iškabinta 15 šių dailininkų paveikslų originalų. Vaizdinę medžiagą papildo Lietuvių draugijos veiklą atskleidžiančios fotografijos, dokumentai, aprašai, spaudos leidinių kopijos. Čia pat ir unikumas – šimto metų senumo parašai ir atsiliepimai lankytojų knygoje. Tai Vilniaus vyskupo Edvardo Ropo, Čiurlionių, Vileišių šeimų, kun. Dambrausko, Juozo Grybo ir kitų autografai.
Rengiant parodą talkino Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvių literatūros ir meno archyvas, Nacionalinė M.Mažvydo biblioteka, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Baigus parodą eksponuoti Vyriausybės rūmuose, po balandžio 16 dienos, ji metus keliaus po apskričių centrų muziejus, bibliotekas ir kitas vietas. Parodą lydės ir Vyriausybės dovana, kaip minimų jubiliejų simbolis – kiekvienai mokyklai bus įteikta Žmuidzinavičiaus paveikslo „Per kiaurą naktį” įrėminta reprodukcija. Pirmąją tokią dovaną iš premjero Gedimino Kirkilo rankų per parodos atidarymą gavo sostinės „Ąžuolo” pagrindinė mokykla. Ją priėmė direktorius Dionizas Mitkus. Iš viso šių dovanų mokykloms paruošta 1400. Paveikslas metaforiškai reiškia tautos žadintojų pasiaukojimą. Rašytoja Žemaitė, pamačiusi parodoje šį kūrinį, „Vilniaus žiniose” aprašė jo sukrečiantį įspūdį: „…nutirpau visa skausmu, nebegalėjau suturėti ašarų.” Tikėjimą, viltis ateičiai ir atsidavimą tautos idealams simbolizuojantis Žmuidzinavičiaus paveikslas itin įtaigus ir šiandien.