Ką reiškia ši baisi nelaimė?

Dviejų broliukų iš Kelmės rajono baisi žūtis negali nesukrėsti kiekvieno. Kyla didžiulė užuojauta dėl tų vaikų smurtiškai nutrauktų gyvenimų – tokių viltingų ir šviesių.

Iš nuotraukų žvelgia gyvi, atviri, inteligentiški veidai, kuriuose švyti prasmingos ateities galimybės ir pažadai. Didžiulė užuojauta tėvams, visai šeimai, iš kurios juodas smurtas išplėšė mylimus vaikus. Kodėl? Kokia priežastis? Kas kaltas? Nei paguodos, nei raminamų žodžių surasti dabar neįmanoma. Juos galbūt atras kenčiantieji savo širdyse ir tikėjime, kai skausmas bus bent kiek praradęs staigaus smūgio aštrumą…

Kur ieškoti šio kraupaus nusikaltimo priežasties? Galbūt toks klausimas yra bergždžias: baisių dalykų įvyksta visur, jų atsitinka bet kuriame krašte, bet kuriuo laiku – apie tai kartas nuo karto sužinome iš žiniasklaidos. Galime sakyti, kad tuos nelaimingus vaikus, tą šeimą užklupo viena iš nesuprantamų ir nepaaiškinamų nelaimių, kurias vadiname likimo smūgiais. Kad visur atsiranda nusikaltėlių ir iškrypėlių, kurių aukomis tampa tie, kurie yra niekuo dėti ir nekalti.

Bet vis dėlto su tokiu fatalizmu nesinori taikytis. Mūsų socialinis kontekstas yra savotiškas, išskirtinis tarp Europos tautų, o gal ir daugiau. Paprastai, kai atsitinka vaikams kas nors bloga, priežasčių pirmiausia ieškome šeimoje, o paskui mokykloje. Bet šiuo atveju tokių priežasčių ieškoti neverta: šeima tvarkinga ir mylinti, ji rūpinasi savo vaikais ir juos prižiūri. Mokykla irgi tarsi niekuo dėta. Dar nežinome, kas tas baisusis nusikaltėlis, bet žinome, kad nusikaltimai paprastai būna įsišakniję socialinėje dirvoje. Tad kokia tai dirva?

Pirma mintis, kuri ateina į galvą ir kuri atrodo labiausiai tikėtina – nusikaltėlis yra psichinis ligonis, nes sunku įsivaizduoti, kad du berniukus būtų galėjęs pasmaugti sveikas žmogus. Ir tada imi galvoti apie mūsų psichiatrijos būklę ir jos anomalijas. Sovietmečiu psichinių ligonių priverstinis gydymas kartais atrodydavo prasilenkiąs su žmogaus teisėmis, tuo labiau politiškai nepriimtinų asmenų, disidentų įkalinimas psichiatrinėse ligoninėse buvo atviras nusikaltimas žmoniškumui ir kompromitavo visą psichiatrijos praktiką. Užtat atgavus nepriklausomybę buvo nukrypta į kitą kraštutinumą. Teisingai manant, kad psichinius ligonius reikia stengtis integruoti į visuomenę, kad dažnam pacientui užtenka ambulatorinio gydymo, vis dėlto neleistinai daug dalykų palikta savieigai. Buvimo ligoninėje laikas yra griežtai ribojamas, todėl iš gydymo įstaigos dažnai išleidžiami nebaigti gydyti pacientai, vėliau jie paliekami be būtinos priežiūros ir kontrolės. Apsižiūrima tik tuomet, kai įvyksta nebepataisomi dalykai.

O gal baisųjį nusikaltimą padarė koks nors iš kalėjimo paleistas nusikaltėlis? Čia vėl susiduriame su skaudžia socialine problema – į laisvę paleistųjų socialine reabilitacija. Juk iš kalėjimo paleidžiamas žmogus dažniausiai būna beveik be pinigų ir be jokios globos. Ryšiai su šeima neretai būna nutrūkę. Kur jam gyventi? Kur užsidirbti? Kaip nepatekti į tą pačią nusikaltėlišką aplinką, iš kurios jis pakliuvo į kalėjimą? Nėra nei socialinių darbuotojų, nei psichologų, kurie padėtų tokiam žmogui atsistoti ant kojų. Nėra pinigų mokyti tokius žmones amato, nėra pinigų jų darbui apmokėti.

Tačiau girdime, kad yra pinigų grąžinti pridėtinės vertės mokestį už prabangius naujus automobilius, yra ryžto atsisakyti milijonų litų iš biudžeto, taip mažinant mokesčius turtingiesiems. Todėl nesistebėkime, kad grimztame neišspręstų socialinių problemų liūne, skindami karčius valstybės neatsakingumo vaisius.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Nuomonė su žyma , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.