Nuomonė: Reikėtų pasidžiaugti progresu

Su Prancūzija mūsų nacionalinė rinktinė sužaidė garbingai – tą tenka pripažinti ir didžiausiems kritikams. Tai patvirtina ir tas faktas, kad prancūzai buvo daugiau nei patenkinti savo minimalia pergale: nors po rungtynių Prancūzijos rinktinės treneris Raymondas Domenechas nedžiūgavo dėl rezultato, jo sprendimas rezultatui esant 1-0 vietoje atakuojančio plano saugo Florento Malouda leisti „griovėją“ Abou Diaby kalba pats už save.

Taigi, išgąsdinome Pasaulio vicečempionus. Turbūt pergalės tikėjosi tik patys didžiausi optimistai, lygiosios – jau kiek realesnis variantas, tačiau prieš rungtynes nemažai buvo komentarų „myliu ir gerbiu rinktine, bet džiaukimės jei pralaimėsime tik 0-2 ar 0-3“. Tad galbūt verta pasidžiaugti ir garbingu pralaimėjimu 0-1. Juk nesame anglai, brazilai ar ispanai, kad murkdytume savo rinktinę purve po pralaimėjimo minimaliu rezultatu Pasaulio vicečempionams. Nereikia įsivaryti nepilnavertiškumo komplekso, tačiau kartais reikia džiaugtis ir pačiu progresu. Pavyzdžiui, San Marine nacionalinė šventė būna ne tada, kai rinktinė laimi ar sužaidžia lygiosiomis, o tada, kai pavyksta įmušti įvartį, nors ir pralaimima 1-4 ar dar įspūdingesniu rezultatu.

Nors nieko naujo ir nebus pasakyta, tačiau ko pritrūko rinktinei? Visų pirma – brandesnio žaidimo aikštės viduryje. Stebint vakarykštes rungtynes nejučiomis kilo minčių, kad kai kurie žaidėjai aikštės centre paniškai bijo kamuolio, ir tik jį gavę stengiasi siųsti kuo toliau nuo savęs. Tačiau žiūrint objektyviai, mūsų rinktinė nėra tokio lygio, kad galėtų preciziškai keistis perdavimais vienu lietimu, tad gal kartais verta patausoti kamuolį – juk ir prancūzai nuolat negriuvo mūsiškiams po kojomis. Šeštadienį kamuolio palaikyti nebijojo tik Deividas Šemberas, kurį kai kurie komentatoriai, matyt pripratę prie mūsų saugų žaidimo, greitai apkaltino kamuolio perlaikymu. Šioje vietoje broliai Česnauskiai ir/arba Saulius Mikoliūnas būtų labai pravertę.

Dėl tos kamuolio baimės kyla ir kita problema. Jei tik pavyksta bent kiek arčiau prisiveržti prie Pasaulio vicečempionų vartų, vienas po kito pasipila bereikalingi perdavimai. Smūgiuoti reikia, nes įstumti kamuolį, kaip buvo bandyta vakar, į varžovų vartus retai pavyksta. Aikštėje smarkiai jautėsi Edgaro Jankausko netektis. Šis mūsų rinktinės „veteranas“ ir garsiausias žaidėjas ne tik bene vienintelis iš visų dabar rinktinėje esančių puolėjų turi tikrai gerą smūgį, tačiau ir yra žaidęs prieš ne vieną iš šeštadienį aikštėje buvusių prancūzų. Galbūt būtų tikslinga po truputį ruošti jo pamainą – ir ne iš jau rinktinėje esančių, kurie, tenka pripažinti, įspūdinga smūgiavimo technika nepasižymi, o kitų, dar į rinktinę nekviestų žaidėjų.

Vakar labai puikiai atrodė mūsų dešinysis kraštas – oficialiose rungtynėse debiutavęs Arūnas Klimavičius bei Marius Stankevičius. Jie ne tik labai neblogai jautė ir suprato vienas kitą („Ekrano“ mokykla?), tačiau ir gerai žaidė kiekvienas individualiai. Neseniai į Maskvos „Dinamo“ perėjęs A.Klimavičius stebino savo žaidimo branda, tiesa keletoje epizodų (pavyzdžiui, gavęs geltoną kortelę, ar rungtynių pabaigoje, kai rankomis įmetė kamuolį į vartus) pasielgęs kiek neatsakingai. Tačiau iš žaidybinės pusės jis nusipelnė pagyrų: niekas nesitiki, kad geriausių Europos klubų žaidėjai bus uždengti taip, kad per A.Klimavičiaus kraštą neįvyks nei viena ataka, tačiau jų tikrai nebuvo daug. Kai gynyboje sėkmingai žaidė buvęs „Ekrano“ gynėjas, atakuojant dar sėkmingiau pasirodė Marius Stankevičius, stebinęs ne tik Italijoje išmoktais kamuolio valdymo elementais, tačiau ir puikiais reidais bei perdavimais. Galbūt jo pozicija ir yra atakuojančio saugo – tokiu atveju nereikia kaskart varžovams puolant griebtis už galvos stebint kadaise savo gynyba italus sužavėjusio lietuvio bejėgiškumą. Tenka pripažinti, kad Italijoje žaisdamas saugu jis kuo toliau, tuo labiau užmiršta kaip reikia gintis.

Prie viso to belieka pridėti, kad ir 1998-ųjų Pasaulio ir 2000-ųjų Europos čempionai, praėjusių metų Pasaulio vicečempionai nežaidė taip, kaip turėtų. Jiems sutrukdė ir lyderių nebuvimas, ir ne itin lygi Kauno S.Dariaus ir S.Girėno stadiono veja. Nesinori kartoti, kad „nenusipelnėme pralaimėti“. Toks yra futbolas ir ne veltui sakoma, kad kamuolys yra apvalus. Tačiau rinktinės žaidime progresas matomas ir jaučiamas. Už tai ji nusipelnė vakar būti išlydėta iš stadiono jei ne skanduojant „ačiū! ačiū!“, tai bent pagerbiant juos skambiais plojimais.

P.S. Atskiro komplimento nusipelno ir Lietuvos Futbolo Federacija: už nuostabią rungtynių programėlę bei oficialios dalies organizavimą. Po paskutinės lietuvių „gėdos“ tame pačiame stadione su škotais, kai teko raudonuoti dėl mykiamo, šnabždamo ar išvis negiedojamo himno, federacijos vadai nusprendė pakviesti himno sugiedoti solistą. Tai tikrai pasiteisino – atrodo, kad ir sirgaliai garsiau traukė Vinco Kudirkos parašytas eiles.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Sportas su žyma , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.