Iš prezidento reikalavo, kad jis lieptų Artūrui Zuokui ir Viktorui Uspaskichui pasitraukti, o jis prašneko apie moralę ir apie teisėsaugos (suprask, – ne politikų) pareigą atlikti savo darbą!
Valdo Adamkaus nuomone, ta pareiga yra ištirti politinius kriminalus netaikant dvigubo standarto, t.y. vienaip vertinant vagis su mandatu, o kitaip tuos, kurie to mandato neturi.
Kur tai matyta? Liberalcentristai jau galėtų pradėti rašyti pažymą apie V. Adamkų, kaip grėsmę nacionaliniam saugumui. Tik pagalvokite, kas čia bus, jei politikai viską mes ir pradės paisyti moralės! Juk žlugs mūsų politinės sistemos pamatai, kurie nenaudingai apsinuogino „Rubikono”- „abonento” byloje.
Pamatai turi būti giliai palaidoti, nes tuomet, kai jie atsiveria, žiopliai – tauta – ima juos vertinti nevalstybiškai, t.y. savo bendražmogiškomis vertybėmis. Na, nevok, nemeluok… O dabar ir prezidentas prabilo tais pačiais žodžiais. Pasaulio pabaiga! Ne, – grėsmė nacionaliniam saugumui.
Kaip tas prezidentas nesupranta? Politikai neturi būti vertinami bendražmogiškais kriterijais. Valdžia yra nuo Dievo, o ne nuo žmonių! Ir kai dievai pešasi, tai jų niekas nebaudžia už žmonių taisyklių pažeidimą. Reikia jausti tą prarają tarp valdžios ir žmonių, nes, pradėjęs moralizuoti, gali jon įpulti.
Gal nesitikėdami iš V. Adamkaus tokio nesupratingumo, ir A. Zuokas, ir V. Uspaskichas į prezidento kalbą reagavo vienodai. A. Zuokas, kurio neslegia gyvenimiška išmintis, purkštauja: nenori, kad jo pavardė būtų rašoma greta V. Uspaskicho. Pastarasis džiaugiasi, kad šįkart jo neišskyrė.
Vadinasi, prezidentas buvo visiškai teisus, kai juos išvardijo vieną po kito. Tik nepagrįsta buvo viltis, kad šioje politikoje moralė dar gali būti kokio nors prasmingo veiksmo katalizatorius.
A. Zuokui „moralė”, „vertybės” yra žodžiai iš politinės propagandos arsenalo – sunkiai suvokiami ir visiškai nepritaikomi realiame gyvenime. Na, nebent tik kaip dūmų priedanga kvailai liaudžiai mulkinti: juk jeigu politikas be klaidos ištaria šitą žodį, jis negali būti visiškai blogas. Pavyzdžiui, toks, koks jis yra telefoniniuose pokalbiuose su Andriumi Janukoniu.
A. Zuoko klaida – jis vis dar nesupranta, kad jo deklaracijos labai kertasi su tuo, ką apie jį pastaruoju metu sužinojo tauta. O kai kertasi, tai jau blogai. Reitingas krenta.
V. Uspaskichas – gudresnis. Nepalyginamai. Jo reakcija į prezidento kalbą rodo, kad jis kai ką suprato. Net apie moralę. Pavyzdžiui, kitaip nei A. Zuokas, suprato, kad V. Adamkaus žeminti šįkart nereikia. Priešingai, reikia mandagiai nuleidus galvą paaiškinti, kad nors tu, senoli, ir teisus, bet mes čia susitarėme žaisti kitą žaidimą.
Moralė yra svarbu, bet valdžia – nepalyginamai svarbiau, todėl V. Uspaskichas labiau pasikliaus politiniu vertinimu. Šita Vyriausybė juk turi eurą įvesti, energetiką pertvarkyti. Palyginti su šitomis užduotimis, politikos moralumas yra ne toks svarbus.
O nuleisti galvą reikia, netgi gyvybiškai svarbu, nes prezidentas, nors ir buvo sukritikuotas politikos komentatorių, iš tiesų pasielgė išmintingiau už visus. Lietuvoje startuoja naujas rinkimų maratonas. Liaudis vėl turės galimybę teisti politikus, todėl prašnekęs moralės kategorijomis ir jomis atsiribojęs nuo politinio gyvenimo, V. Adamkus apskaičiavo teisingai.
Per rinkimus didžiausią galią turi nuo politinių batalijų pasitraukę politikai. Tie, kurie turi autoritetą, bet neturi realios valdžios. Toks pagal Lietuvos Konstituciją yra prezidentas. Toks pagal veikimo būdą yra V. Adamkus.
Liberalcentristai jau galėtų pradėti rašyti pažymą apie V. Adamkų, kaip grėsmę nacionaliniam saugumui: tik pagalvokite, kas čia bus, jei politikai viską mes ir pradės paisyti moralės, juk žlugs mūsų politinės sistemos pamatai!
Rūta Grinevičiūtė