„Man 18 metų. Nepažįstu kito tokio žmogaus, kurio taip nekęsčiau. Kiek save atsimenu, niekada nemokėjau normaliai bendrauti su žmonėmis.
Man sunku kalbėti, visą laiką trūksta žodžių. Kai mane kas nors kalbina, aš net nežinau, ką sakyti. Aš neturiu humoro jausmo, negaliu logiškai mąstyti, netgi skaičiuoti mintyse. Atrodo, kad mane slopina kažkokia nematoma jėga. Turiu seserį, ji visiškai kitokia. Aš atsiskyrusi, nematau jokių savo pliusų, paprasčiausiai nekenčiu savęs ir galvoju apie savižudybę. Asta.”
Leiskite Jums paprieštarauti. Pirma, Jūs tokia ne viena. Yra ir kitų žmonių, kurių žodynas skurdus ir kurie negali skaičiuoti atmintinai. Antra, Jūsų reikalai ne tokie jau blogi. Jūs normaliai išdėstėte savo mintis raštu, beje, nepadarėte nė vienos gramatinės klaidos. Aš Jus puikiai supratau. Nesuprantu tik vieno dalyko, kadangi Jūs apie tai neparašėte, ir manau, kad Jūsų problema yra būtent tokia: Jūs nežinote, ko norite.
Jeigu žmogus žino, ko nori, jis ima mąstyti, kaip to pasiekti. Ir juda į tikslo pusę. O ko norite Jūs? Nusižudyti? Yra tokia išeitis, bet ar verta skubėti? Juk gyvenimą turite tik vieną. Jeigu šiuo metu jis Jums ir nėra brangus, esu tikra, jog rastųsi žmonių, kurie jį brangintų. Yra daug vietų, kuriose nereikia ypatingos kvalifikacijos, bet labai reikia darbščių rankų ir jautrios sielos. Pavyzdžiui, vaikams globos namuose. Arba vienišiems seneliams.
Yra žmonių, kuriems, kaip ir Jums, stinga bendravimo, rūpesčio ir meilės. Jeigu Jums per sunku, nematote prasmės gyventi dėl savęs – atiduokite savo gyvenimą kitiems. Jų meilė ir dėkingumas sugrįš Jums šimteriopai. Tuomet Jums vargu ar norėsis mirti.
Tai tik vienas iš būdų pripildyti savo gyvenimą džiaugsmo. Jeigu tik panorėsite, atrasite ir kitų. Linkiu Jums sėkmės.
Darželio įtaka
Sūnui – ketveri metukai. Neseniai pradėjo lankyti darželį. Ten elgiasi gerai, o namuose prasidėjo neklausymai ir isterijos dėl kiekvienos smulkmenos. Galbūt tai darželio įtaka?
Nepaisant to, kad vaikas greitai adaptavosi ir su malonumu eina į darželį, naujų įspūdžių gausa, naujas gyvenimo ritmas ir būtinybė prisitaikyti prie naujų elgesio taisyklių vaikui yra stiprus streso faktorius.
Pirma, vaikas paprasčiausiai pavargsta. Antra, taisyklės, pagal kurias jis gyvena namuose, skiriasi nuo taisyklių darželyje. Kiekvieną dieną vaikas priverstas „persijungti” iš jūsų bendravimo stiliaus į auklėtojų bendravimo įpročius, ir atvirkščiai. Trečia, atsidūręs bendraamžių būryje, vaikas ima kaupti naują patirtį ir mokytis kitokių bendravimo manierų. Todėl pasikeitęs vaiko elgesys namuose greičiausiai yra savotiška jo iškrova. Suprantama, tėvams kęsti nuolatinius vaiko kaprizus ir isterijas nelengva, tačiau tai paprastai nesitęsia ilgai. Todėl kuo tvirtesnę kantrybę jūs pademonstruosite, tuo greičiau tos audros nurims.
Drovus vaikas
Kaip išmokyti penkerių metukų mergaitę normaliai bendrauti su kitais vaikais? Auginome ją su močiute. Pastebėjau, kad ji linkusi draugauti su suaugusiaisiais, o bendraamžių žaidimus stebi iš šalies, neįsitraukia.
Vaikai, kurie turi bendravimo su bendraamžiais sunkumų, dažniausiai jaučia baimę būti atstumti. Šiltoje saugioje aplinkoje jie atsiskleidžia, elgiasi natūraliai. Neverta skubinti ar versti vaiką bendrauti. Mergaitei, matyt, reikia daugiau laiko apsiprasti tarp vaikų ir pasijusti tvirčiau. Tėvai gali padėti vaikui dažniau į svečius pasikviesdami vaikų ir patardami žaisti žaidimus, kurie juos jungtų.
Kenkėjų grupelė
Sūnui – 12 metų. Jo klasėje mokosi mokytojos vaikas, kuris daro didelę įtaką keliems silpnavaliams berniukams. Toji grupelė susimetusi kabinėjasi ir tyčiojasi iš kitų vaikų, kurie bijo pasipriešinti, nes jų lyderis – mokytojos vaikas.
Istorija nevaikiška. Geriausia būtų kreiptis į kitų klasės draugų tėvus ir aptarti šią situaciją bendrai, kadangi bet kuris iš vaikų gali tapti patyčių objektu. Esama situacijų, kuriose išeities ieško ir sprendimus priima jau ne vaikai, o suaugusieji.
Sūnui galite patarti suburti savo grupę ir tapti jos lyderiu. Grupės tikslas turėtų būti apsiginti ir apginti bendraamžius. Šiuo atveju būtų puiku, jeigu sūnų palaikytų tėvas. Galbūt jis pats turėjo tokios patirties mokykloje? Kaip jis tuomet išsprendė problemą?
Sunkūs klausimai
Ką atsakyti mažam vaikui, klausiančiam apie Dievą ir mirtį?
Tokius klausimus tam tikrais savo amžiaus etapais pateikia visi vaikai. Atsakykite į juos taip, kaip patys suprantate, operuodami vaiko amžiui būdingomis sąvokomis. Kai paaugs, vaikas prie šių klausimų sugrįš, kad į juos atsakytumėte plačiau. Įsiklausykite į save, į savo intuiciją, ir rasite atsakymus į visus klausimus, kuriuos jums kelia vaikas.
Sakykite vaikams komplimentus
Psichologo Rudolfo Dreikurso žodžiais, paskatinamieji žodžiai vaikui reikalingi kaip augalui vanduo. Padrąsinimas, pažvalinimas, pagyrimas vaiką informuoja, kad jis geras toks, koks yra, kad jo poelgiai atskiriami nuo jo asmenybės ir kad jis šioje žemėje unikalus.
Pagiriamieji žodžiai vaikui patvirtina, kad jo asmenybė vertinga be jokių išlygų. Palaikydami suklydusį vaiką ir padrąsindami jį taisytis, mes mokome, jog klaidos yra galimybė tobulėti, o ne gėdytis savęs ir jaustis blogam.
Lengva girti vaiką, kai jis elgiasi gerai, o ką daryti, kai jo poelgis netinkamas? Vaikų psichologai pabrėžia, jog šiuo atveju pozityvių vaiko charakterio bruožų akcentavimas dar reikalingesnis ir efektyvesnis nei kritika ir bausmės.
Mokykime vaikus sakyti komplimentus nuo pat mažumės. Pratinkime juos prie gerų žodžių kuo dažniau ištardami juos patys. Dažniau kalbėkimės su vaikais apie tuos momentus, kai, išgirdę iš kitų paskatinamąjį žodį, jie pasijuto gerai.
Pastebėti gerus dalykus ir jais pasidžiaugti šeimoje turėtų tapti kasdieniu įpročiu. Deja, daugelyje šeimų įprasta sakyti ne komplimentus, o kritiką, įsakymus ir reikalavimus.
Nepamirškime, jog pati didžiausia dovana, kokią tik mes galime dovanoti savo vaikams, – tai patvirtinimas, kad jie mums brangūs ir besąlygiškai mylimi. Kai vaikai tai jaučia, jie auga harmoningomis, visavertėmis asmenybėmis.