Ispanijoje, Katalonijos sostinėje Barselonoje, turistus žavintis E.Guellio parkas byloja, kad tikras menininkas ir iš šukių gali sukurti šedevrus
Kadaise turtingas Barselonos grafas Eusebi Guellis, mąstęs ne tik apie savo, bet ir apie viso miesto patogesnį gyvenimą, norėjo, kad iš perpildyto centro žmonės noriai keltųsi į užmiestį. E.Guellis nupirko už miesto nemažą sklypą žemės ir, norėdamas ten privilioti gyventojų, pirmiausia pradėjo kurti nuostabų parką. Pagal grafo planą jame turėjo stovėti gyvenamieji namai. Parką suprojektuoti E.Guellis patikėjo Antonijui Gaudi (1852-1926), žymiausiam Katalonijos architektui. Šis darbavosi toje teritorijoje 1900-1914 metais. Prie įvažiavimo į parką pastatė sargų namelius, kurių stogus puošė įvairiaspalvės keramikos šukės. Ir jiems, ir kilometro ilgio suoleliui-tvorelei įrengti sudaužyti indai buvo krūvomis vežami iš visos Katalonijos. Beje, šis suolelis – ilgiausias pasaulyje. Nuo jo atsiveria puikus vaizdas į Barseloną.
Parke buvo įrengta ir vieta miesto turgui, nutiesta gražiausių pasivaikščiojimo takų, pastatyti pirmieji namai. Deja, tik trijuose pradėta gyventi (vienas pastatas priklausė A.Gaudi, du – E.Guelliui). Dar trijų namų nepavyko parduoti. Žmonėms atrodė, kad ši vieta per toli nuo centro.
Dabar, kai miestas jau išsiplėtė iki pat parko, gyvenamieji namai čia patys brangiausi Barselonoje. Jie kyla į kalną, todėl pro langus matyti visa Barselona. Kuo aukščiau nuo miesto centro namas stovi, tuo jis brangesnis.
Beje, pati Barselona suplanuota labai apgalvotai. Miestas dar XIX amžiaus pabaigoje inžinieriaus Ildefonso Serdos sumanymu buvo taisyklingai padalytas į kvadratus. Lygių kraštų stačiakampiu pastatytų namų viduryje gyventojams įrengtas vidinis kiemelis. Kvadratinių kvartalų kampai nukirsti, kad sankryžose prasilenkiantys vairuotojai galėtų geriau matyti iš šono atvažiuojančius automobilius. Nors tai labai aktualu dabar, kai pagausėjo transporto, daug kam toks miesto suplanavimas atrodo labai vienodas ir neįvairus. Tai kėlė nemažai diskusijų ir seniau, dar tik kuriant miestą, todėl kai kurie architektai specialiai statė namus taip, jog šie išsiskirtų iš aplinkinių, arba pasukdavo kaip nors, kad jie kirstųsi su griežtomis gatvių schemomis.
Tokius pastatus projektavo ir XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios Barselonos stereotipus laužė garsiausias Katalonijos architektas A.Gaudi. Vienas įspūdingiausių modernizmo tėvu vadinamo kūrėjo darbų – Barselonos simbolis – nebaigta Šv. Šeimynos bažnyčios („La Sagrada Familia”). Vienoje jos koplyčių palaidotas pats A.Gaudi. Bažnyčia nebaigta ne vien todėl, kad suprojektuota labai didelė, bet ir dėl to, jog architekto nurodymu buvo statoma tik iš suaukotų pinigų.
Norint pastatyti visas numatytas koplyčias reikia iškelti ištisą kvartalą gyvenamųjų namų. Suprantama, tai labai daug kainuotų. Tačiau bažnyčia, nors ir nebaigta, nors jos viduje pilna pastolių, stebina savo grožiu ir didybe. Tiesa, pasitaiko turistų, kuriuos tai piktina. Gidė pasakojo, kaip viena „naujųjų” rusų grupė iš Maskvos replikavo: „Ir ko mes čia atėjome? Pažiūrėti į statybas? Ir dar pinigus sumokėjome!”