„…Jeigu norėsime ir toliau žaisti rezervininko korta, tada paklauskime savęs, kas daugiau padarė žalos Lietuvai: rezervininkai ar jų šeimininkai partorgai su savo pagalbininkais komsorgais…”
Tokio politikų neatsakingumo viruso, koks šiuo metu siautėja Lietuvoje, neprisimena nei mūsų tėvai, nei seneliai. Geriausieji iš geriausiųjų, kuriems laisvos valstybės piliečiai patikėjo valstybės vairą ir išrinko juos į Seimą, užuot dirbę Lietuvos žmonių labui pradėjo žaisti vaikiškus žaidimus – kas ką įveiks. Galima būtų vien padūsauti, kad mokesčių mokėtojų pinigai naudojami ne pagal paskirtį, jei tie žaidimai nedarytų įtakos valstybės stabilumui. Bet taip, deja, nėra. Rinkimai parodė, kad žmonėms iki kaklo įgriso parlamentinės rietenos ir jie jau dairosi tų, kurie sučiauptomis lūpomis mediniame veide sako: rinkite mane, tada tvarka bus. Nesvarbu, kad toks tariamas tvarkos darytojas niekados ir niekur nepadarė jokios tvarkos, nesvarbu, kad jis ateitų į valdžią reklamuotas rusiškais pinigais, kurių parūpintų vyriausiojo tvarkdario aplinkos kriminalinio pasaulio atstovai. Bet gali mūsų žmogus nusispjauti dabartinių politikų pusėn ir vėl užlipti ant to paties grėblio. Štai kur galima atsidurti, kai ant svarstyklių lėkščių padedi nelygiaverčius svarsčius: ant vienos – svarbios, nors ir nesvarbiausios institucijos vadovą, o ant kitos – Lietuvos valstybės ateitį. Galima suprasti kerštaujančius liberaldemokratus, bet ir konservatoriai pučia su jais tą pačią dūdą visiškai negalvodami apie grėsmes, kurias paprastai vyriausias konservatorius užuodžia per šimtus kilometrų. Atrodo, šį kartą jis serga sunkia slogos forma.
Tai kokių turime faktų? Turime Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorių Arvydą Pocių, kurį vieni žurnalistai įnirtingai puola, o kiti – aršiai gina, padalydami Lietuvos visuomenę į dvi stovyklas. Turime analitinių pažymų, kurias perskaitę prokurorai neįžvelgė nusikalstamos veikos. Turime paviešintus liudytojų apklausos protokolus, bet tik tuos, kurie liudijo „prieš”. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) vadovo nuomone, liudijimai „už” neverti visuomenės dėmesio, nes jai, neva, labiausiai rūpi ne geri darbai, bet blogi. Analitinės pažymos neparemtos tvirtais įrodymais, todėl jos tėra vieno žmogaus nuomonė ir prokuratūra vargu ar galės rasti jose nusikalstamos veikos elementų. Bet pažymose yra pavardės, todėl mūsų pilietis gali elgtis vadovaudamasis taisykle: „Nežinia, jis pavogė, ar iš jo pavogė, bet kažkas nešvaraus buvo.” To pakaks, kad pažymose išvardytus asmenis interneto portalų komentuotojai pradėtų nuolat vanoti epitetais iš kriminalinio pasaulio žargono. Pažymose yra duomenų, už kuriuos užsienio žvalgybos moka didelius pinigus. Dabar jos sutaupė pinigų. Turime NSGK parengtą VSD patikrinimo išvadą, kurioje sakoma, kad Pocius yra blogas vadovas ir turi būti pakeistas. Bet turime ir kitą to paties NSGK parengtą VSD patikrinimo, daryto apytikriai prieš metus išvadą, kuriame to paties Pociaus ir VSD darbas giriamas. Jas abi rašant pirmais smuikais grojo tos pačios raselės ir tie patys sauliai. Darytina išvada, kad per laiką tarp dviejų išvadų Pocius iš kvalifikuoto pareigūno pavirto prasigėrusiu mėlynanosiu. Dar turime ir Pociaus atsisveikinimo su direktoriaus kėde kalbą, kurią Andrius Kubilius magišku būdu pavertė pakartotinos inauguracijos kalba. Net pradedi svarstyti, kam Kubilius tarnauja. Turime ir kaltinimų, kurių Pocius nepašykštėjo savo reinauguracinėje kalboje. Dabar lieka laukti jų pagrįstumo įrodymų. Jei jų bus pateikta, Pociaus kritikai kuriam laikui pritils. Jei ne, Pocius taps tokiu pačiu gandonešiu, kaip ir jo oponentas iš NSGK. Ir tada jie abu išvirs iš savo aukštų krėslų.
Įdomi ir prezidento pozicija. Jis pasakė, kad dekreto dėl Pociaus atleidimo pakartotinai neteiks. Bet pasakė ir tai, kad Pociaus klausimą turi spręsti Seimas. Tačiau Seimui nesuteikta teisė atleisti VSD direktorių ar pareikšti nepasitikėjimą juo. Todėl, kol nebus naujo dekreto, Seimas pats negalės imtis iniciatyvos, nebent sugalvotų dėl vieno žmogaus pakeisti įstatymus. Seimas tai daryti moka.
Padėtis sunki, bet ne beviltiška. Dabar reikėtų laukti teisininkų išvadų. Po to daryti atitinkamus sprendimus. Jeigu norėsime ir toliau žaisti rezervininko korta, tada paklauskime savęs, kas daugiau padarė žalos Lietuvai: rezervininkai ar jų šeimininkai partorgai su savo pagalbininkais komsorgais. Ar ne savo kailį gelbėdami jie puola kitus. Jau apsijuokėme pasaulyje pademonstravę visiems, kad rezervininkas gali būti ministru, bet ambasadoriumi – tai jau ne. Tada būkime nuoseklūs ir išvarykime iš valstybinių tarnybų ne tik bernus, bet ir jų ponus. O dar protingesni būtume, jei spręstume apie žmogų iš jo dabartinio darbo, o ne iš praeities, jei ji nekriminalinė.
Puikiausia vaizdumo priemonė – tie veikėjai, kuriems ne problema keisti ne tik partijas, bet ir įsitikinimus. Būtent jie ir griauna valstybės pamatus.