Balandžio 14 d. Žvejų rūmuose įvyks Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Angelų pasakos” premjera. Vienos dalies pasakos idėja paprasta ir amžina: kaip tu eisi į pasaulį, taip ir pasaulis eis į tave.
Žmogus – irgi tarsi angelas. Kai galvoja apie artimą, rūpinasi juo, pasaulis pasikeičia. Vyksta maži stebuklai. Stebuklas yra ir vieno žmogaus geras darbas kitam, tavo savotiškas pėdsakas kitame žmoguje.
Pagal teatro ir kino režisieriaus Vytauto V. Landsbergio naujausią to paties pavadinimo kūrinį spektaklį režisavo Darius Rabašauskas, jau išgarsėjęs savo pastatymais Kauno ir Klaipėdos Pilies teatruose. Vaidina aktoriai Rimantas Pelakauskas, Liutauras Kasulaitis, Edvardas Brazys ir Vaidas Jočys. Muziką sukūrė Saulius Šiaučiulis, scenografiją – Asta Šleinienė.
Pagrindiniai „Angelų pasakų” herojai – archangelai Mykolas ir Gabrielius sėdi ant debesų ir kuria pasakas, kurios paskui įsikūnija žemėje. Kartais ir angelai jose dalyvauja. Ir kartais klysta… Jie norėtų kurti vien gėrį, bet jiems trukdo puolęs angelas Liucipieris, kuris sėdi piktas pelkėje ir kuria nelaimingus scenarijus. Žmogelis Aukselis nori daug pinigų, ir tiksi, kad jie padarys jį laimingu, o slibinas nori būti visų stipriausias, kad visus įveiktų. Kuo tai baigsis? Pjesė parašyta tokiu žaismingu, nuotaikingu, anekdotišku stiliumi, jog „įsižais” ne tik vaikučiai, bet ir jų tėveliai. Spektaklin atėję susitikti su kitais, jie iš tiesų susitiks su savimi.
„Spektaklyje kelias skirtingas istorijas vienija gan paprasta tema. Apie mus. Kaip žmogus pasiklos, taip išmiegos”, – pasakojo režisierius D. Rabašauskas. – Mes angelus sužmoginame, nedarome jų itin dangiškų ar tobulų. Jų požiūriu, pasiekti laimę yra superpaprasta. Jeigu nori būti laimingas – tai ir būk, viskas priklauso nuo tavęs.
Sakė, kad konsultavosi su V. V. Landsbergiu, kiek galima interpretuoti tekstą, ir šis pasirodė esąs liberalus, tačiau tekstas toks stiprus ir talpus, jog leidžia kurti pasaulį čia ir dabar. „Šiaip autorius kalba apie pamatinius dalykus, kurie gyvenime apipinti kompromisų, ir mes interpretuojame dorovines tiesas kaip mums patogu. Kompromisai gyvenimą daro lengvesnį, bet kažin ar geresnį, švaresnį. Man imponuoja tai, kad autorius nelinkęs į jokius kompromisus.”
„Gal vaikai išbėgs iš spektaklio, o gal atras areną savo fantazijai, ir smagiai pažais, nes yra ir veiksmo, ir judesio, ir juoko. Medžiaga tokia talpi, kad nelabai ką nuo savęs pridėsi, bet vaidinant savaime atsiranda naujų prasmių, niuansų, ir tekstas pasidaro dar platesnis, negu skaitant knygą. Mes tik suteikiame jam pavidalą, paryškiname žaidybines situacijas. Man atrodo, kad spektaklį galės žiūrėti ir maži, ir dideli”, – sakė režisierius.