Meškeriojant, nori nenori, vyksta savotiškos varžybos – kas daugiau pagaus.
Tam, kam sekasi, – nuotaika kuo geriausia, kam nekimba – belieka tik spjaudytis ir vis savęs klausti, kas čia per velnias dedasi. Kodėl kimba jam, o ne man?
Yra buvę ir man tokių nutikimų, bet vieno iki šiol užmiršti negaliu. Tiesiai šviesiai pasakius: gėda. Tik tą gėdą vėliau supratau ir daugiau tokios kiaulystės stengiausi niekad nepakartoti.
Dar buvau tik prakutęs vaikėzas, kai vienąryt su kaimynu anksti rytą, dar neprašvitus, peršokom per tvorą su meškerėlėm ir atsidūrėm ant Kuršių marių kranto, tuometinio celiuliozės ir popieriaus kombinato (CPK) teritorijoje. Čia mums arčiausia ateiti pameškerioti – dui tik per Nemuno gatvę.
Užmetėme plūdines ir nuknarinome nosis – stiprus šiaurės vakarų vėjas į marias pūtė sūrų jūros vandenį. Kibimo nesitikėk! Teks dūlinti namo. Kiek palaukę, jau ruošiamės vynioti meškeres. Bet mano plūdė staiga virpteli ir „važiuoja” į šoną. Taip paprastai kimba karšiai. Taip ir yra: ant kranto be jokio graibšto išsiverčiu geltoną plačiašonį. Užmetu – ir vėl plūdė atsistoja, o paskui švelniai gulasi ant šono. Antras karšis nutrūko prie pat kranto. Kaimynas, man tinkantis į tėvus, skuba į namus atsinešti graibšto, nes ir jis jau vieną karšioką pagavo, o kito nesugebėjo iškelti.
Kol jis sulakstė, man dar kelios žuvys užkibo. O kai jis grįžo su graibštu, tai nieko daugiau nedarė, tik vis kišo tą tinklinį samtį po man užkibusiais karšiais. Žodžiu, padėjo traukti žuvis. Daugiau žuvautojų ant krantinės nebuvo – tik mudu. Oras, kaip minėjau, žvejybai buvo labai netikęs…
Kai pėdinome namo, aš įsiręžęs tempiau nemažą tinklinį maišelį karšių. O mano kompanionas ėjo šalia su vienui vienu karšioku. Man nė į galvą neatėjo, kodėl jis iš veido iškritęs ir toks nekalbus.
Tik daug vėliau aš supratau, kad pasielgiau labai kiauliškai. Žvejyba ne tik malonumas, kai suvirpa plūdė ar dugninės meškerės viršūnėlė; žvejyba dargi ne tik tas malonus jausmas, kai užkerti žuvį; žvejyba dargi ir džiaugsmas, kai gali savo laimikiu su kitu pasidalinti.
Gyveni, žmogau, ir vis mokaisi… žmoniškumo.