Darbdaviai nevengia į kolektyvą priimti ir negalią turinčių darbuotojų, nors valstybės parama tokiems verslininkams nėra itin reikšminga
Vienas darbdavių, kurio įmonėje įdarbinti neįgalieji, telerinkodaros paslaugas teikiančios įmonės „Eurotela” įkūrėjas Nerijus Briedis. Šioje bendrovėje dirba septyni darbuotojai. Visi jie – fiziškai neįgalūs.
„Esu dirbęs tokioje pačioje srityje ir anksčiau. Padariau viską, kad joje atsirastų neįgaliųjų. Tereikėjo pasirašyti popierius, tačiau darbdavys užprotestavo. Po šio įvykio pats įkūriau įmonę ir joje įdarbinau neįgaliuosius”, – verslo pradžią prisiminė Briedis.
Verslininkas skundžiasi, kad norint įdarbinti neįgalų žmogų reikia sutvarkyti be galo daug popierių. „Tačiau didžiausias peilis, kad pirma turi sumokėti mokesčius, o tik paskui tau leidžia kurti verslą. Pavyzdžiui, norint gauti socialinės įmonės statusą paruošti popierius kainuoja apie 15 tūkst. litų”, – sakė verslininkas.
Pasak jo, ne itin gelbsti neįgaliesiems valstybės mokamas minimalus valandinis atlyginimas, mat darbdavys turi sumokėti visus mokesčius. Jei valstybė sumoka 400 litų, 200 litų valstybei turi atiduoti darbdavys. Kaip sakė Briedis, finansiškai verčiau įdarbinti sveiką žmogų, kuris atidirbs už mokamą atlyginimą bei uždirbs įmonei. Tačiau valstybė, Briedžio teigimu, to nesuvokia. „Viskas atsiremia į valstybės paramą. Kad ir kokie būtų darbdavio norai, įmonei reikia gyventi”, – teigė jis.
Briedis įsitikinęs, kad daugeliui neįgaliųjų galima rasti darbo vietą. „Jei „neveikia” žmogaus kojos, gal jis turi puikų protą, jei aklas, gal jis nuostabiai bendrauja telefonu, jei serga išsėtine skleroze, gali gali kurti tinklalapius ir juos administruoti. Kiekvienas gali dirbti, tik įmonės vadovas turi pamatyti, ką žmogus gali”, – įsitikinęs Briedis.
Pasak jo, dėl valstybės požiūrio į verslininkus ketinančiam įdarbinti neįgalųjį reikia turėti arba pinigų, arba labai daug iniciatyvos bei atkaklumo. „Kur benueisi, vis atsitrenki į duris. Tačiau kai jau būsi atsitrenkęs į 100 durų, galiausiai vis tiek kažkur pataikysi”, – optimistiškai svarstė Briedis.
Vienodos sąlygos
Danutos Lyskoit vadovaujama konditerijos įmonė „Tagatis” neįgaliuosius įdarbinti ėmėsi prieš septynerius metus. „Atėjo žmonės ir paprašė darbo. Kadangi buvo jiems tinkančių vietų, priėmėme dirbti”, – pasakojo Lyskoit.
Iš 150 „Tagačio” darbuotojų 100 neįgalūs. Tiek vieniems, tiek kitiems darbuotojams, Lyskoit tvirtinimu, keliami vienodi reikalavimai, nesiskiria ir mokamas atlyginimas.
Įmonės direktorė pripažįsta, kad daug tenka dirbti prie dokumentų, kol į darbą priimamas neįgalusis. Tačiau prisimindama metą, kai už įdarbintus neįgaliuosius nebuvo taikoma jokių lengvatų, „Tagačio” direktorė esama padėtimi nesiskundžia. „Dabar iš valstybės, kaip socialinė įmonė, gauname paramą, kompensuojamas darbo užmokestis. Todėl galime sakyti, kad valstybė neįgaliuosius įdarbinusioms įmonėms padeda.
Nėra kam dirbti
Virginija Dambrauskaitė, Vilniaus neįgaliųjų verslo plėtros centro konsultantė, pasakojo, kad sąlygos norintiems kurti verslą neįgaliesiems ir verslininkams, ketinantiems įdarbinti neįgaliuosius, beveik nesiskiria. Tačiau, pasak Dambrauskaitės, neretai neįgaliajam nusvyra rankos ir dingsta motyvacija imtis verslo pamačius, kiek dokumentų teks sutvarkyti. Neįgaliųjų verslo idėjai įgyvendinti trukdo ir nestabili finansinė padėtis, kliūtys prašant paskolos iš banko, neretam pritrūksta galimybių sukaupti pradinį kapitalą.
Kaip sakė pašnekovė, neįgaliųjų verslininkų smarkiai padaugėjo, kai praėjusių metų rudenį buvo priimtas Užimtumo rėmimo įstatymas. Jame numatyta, kad ketinančiam savo verslą pradėti neįgaliajam valstybė skiria iki 30 tūkst. litų negrąžinamą subsidiją. Daugelis būsimųjų verslininkų už to kabinasi. Pagal patentą dirbantiems neįgaliesiems taikomos nuolaidos išsiimant patentą, tačiau jokios pagalbos ar lengvatų tvarkant dokumentus, Dambrauskaitės teigimu, valstybė neteikia.
Tačiau, kaip sakė pašnekovė, neįgaliesiems pristinga ryžto ne tik imtis savo verslo, bet ir eiti dirbti į kitas įmones. „Būna, kad turėjęs į pokalbį dėl darbo ateiti neįgalusis persigalvoja, esą jis dirbti nebenorįs. Yra kur kas daugiau darbdavių, norinčių įdarbinti neįgaliuosius, nei neįgaliųjų, kuriems pakanka motyvacijos ir išsilavinimo, kad užimtų laisvas darbo vietas. Per metus įdarbinome 30 neįgaliųjų. Kartais per mėnesį neįdarbiname nė vieno neįgaliojo, o kartais per tą patį laiką darbą suranda penki”, – kalbėjo Dambrauskaitė.