Kas ketvirtas – penktas Lietuvos gyventojas pasirengęs duoti kyšį.
Bet tai juk buvo žinoma ir iki apklausos. Galima tik ginčytis dėl skaičių – beveik visi pasiruošę duoti, o tie, kuriems duoda – imti.
Net ir tie, kurie ima, tampa ir davėjais. Štai skuba gydytojas į darbą, viršija greitį, jį sustabdo kelių policininkas. Gydytojas duoda policininkui 50 litų, kad šis jį greičiau paleistų, nes skuba į darbą. Nejaugi lauksi, kol bus surašytas protokolas? Tik spėja daktaras užsivilkti chalatą, kaip duris praveria kelių policininkas. „Daktarėli, gelbėk, vidurius susuko”, – mindžikuoja policininkas ir, kad daktaras greičiau jam pagelbėtų, į chalato kišenę įkiša tuos pačius 50 litų. Tai ar kyšis, ar ne, jei tie patys litai sugrįžo atgal į piniginę?
Galbūt valdžia ar mokslininkai, vykdantys tas apklausas, galėtų sugalvoti kokį būdą, kad nereikėtų tų pinigų vieni kitiems kaišioti.
Gal galima būtų nusipirkti kyšių abonementą, kuriame tik reikėtų žymėti, kam ir už kokias paslaugas valdžia turėtų pervesti pinigų. Ir mokesčius atskaičiuotų, ir į deklaracijas įtrauktų, ir viskas tada būtų teisėta.