Vakar Kultūros ministerijoje įvykusiame pasitarime sutarta išsaugoti Vilniaus „Lietuvos” kino teatrą. Tai gera žinia vilniečiams, mūru stojusiems ginti naikinamą 40-metį švenčiantį kino teatrą. Į ne vieną mėnesį trunkančius protestus, pasisakančius prieš garsaus kino teatro paaukojimą statybų biznio pelnui, atsižvelgė ir kultūros ministras, inicijavęs visų suinteresuotų pusių susitikimą. Jame nutarta išlaikyti 2 salių – šimto ir dviejų šimtų vietų – kino teatrą. Architekto A.Nasvyčio, rengusio kino teatro projektą, teigimu, pastatas būtų išardomas ir statomas iš naujo, o formuojant perimetro santykį – atsižvelgta į Senamiesčio architektūrą ir paveldosaugos reikalavimus. Pritarus šiam projektui, naujas kino teatras būtų pastatytas per dvejus metus.
Neįmanoma įsivaizduoti, kad tokia kova dėl kino teatro išsaugojimo užvirtų Kaune. Čia jau seniai ir be triukšmo išnyko „Eiguliai”, „Laisvė”, „Pasaka”,
„Taika”, „Daina”, „Kanklės”. Vieni virto parduotuvėmis, kiti – pramogų centrais, bet niekas dėl to neišliejo nė ašarėlės. Tik buvusio „Santakos” kino teatre, grąžinto teisėtiems pastato savininkams – bažnyčiai, gyvavusias nekomercinių kino filmų demonstravimo tradicijas miestiečiai prisimindavo ne vienerius metus ir gailėdavosi prarastos „gero kino” vietos.
Kaune šiuo metu veikia trys kino teatrai. Tačiau nė viename jų nevyksta nieko panašaus į „Lietuvos” kino teatro ne vienerius metus nuolat vykdomą veiklą. Kauną aplenkia nutolusios nuo Holivudo štampų juostos, čia nėra specialios salės retesniems filmams, nevyksta nė vienas kino festivalis, nėra suburto kino mėgėjų klubo. Tiesa, kartais atvežami ir sostinėje vykstančių kino festivalių filmai, bet jie pateikiami be tam reikalui labai reikalingos pompos. Kai kartą vieno sostinės kino festivalio rengėjos paklausiau, ar ir Kaune, pristatant festivalinius filmus, dalyvaus jų režisieriai, ji nuoširdžiai nustebo: aišku, kad ne.
Apie tai, kad kai kurie kino festivalių filmai pirmiausiai galėtų būti pristatomi kitame dvimiesčio gale, niekas nekalba. Ir turbūt ne todėl, kad „Planetos” kino teatre mažiau patogumų nei 1997 metais visiškai rekonstruotoje „Lietuvoje”. Tiesiog Kaune nebėra veiklių kino entuziastų, buriančių aplink save bendraminčius, idealistiškai organizuojančius renginius ir reginius, į kuriuos galų gale vis vien atkreipia dėmesį rėmėjai ar už miesto kultūrinę politiką atsakingi valdininkai. Šiemet miesto lėšomis prašyta paremti tik vieną kino projektą – vilniečių organizuojamą Šiaurės šalių kino forumą „Scanorama 2005”.
Gali būti, kad netrukus pažiūrėti gerą filmą ir susitikti su jo kūrėjais bei aktoriais kauniečiams teks važiuoti į Zapyškį. Praėjusį šeštadienį Zapyškio bažnyčioje vykusio kino vakaro iš ciklo „Amžininkų portretai” žiūrovai neslėpė išsiilgę tokių susitikimų. Tikėtina, kad šie žiūrovai išsiilgę ne tik lietuviškų kino legendų, bet ir iš arti seniai matytų šiuolaikinio Lietuvos kino kūrėjų. Pastaruoju metu Kaune, M.Žilinsko dailės galerijos kino salėje, vyko tik išsami režisieriaus Vytauto V.Landsbergio filmų retrospektyva. O kur, pavyzdžiui, Kaune gimusių kino režisierių Arūno Matelio, Šarūno Barto filmai ir jie patys? Užsienio festivaliuose?
Kaunas, pasirodo, jau nėra net dokumentinio kino objektas. Kino kūrėjai iš Japonijos, kuriantys filmą apie laikinojoje sostinėje rezidavusį diplomatą Č.Sugiharą, mieliau autentiškus tarpukario Kauno vaizdus imituoja šio laikotarpio atributų neturinčio Vilniaus gatvėse. Kauną aplenks ir gruzinų kino dokumentininkai, sukantys filmą apie Lietuvą. Gruzijos žiūrovams bus pasakojama apie Vilnių, Klaipėdą, Palangą ir Nidą. Ir nė žodelio apie mūsų miestą. Kas turėjo rodyti iniciatyvą juos atsivilioti į Kauną? Miesto įvaizdžio konsultantams iš mokesčių mokėtojų kišenės mokami tūkstančiai, tačiau, atrodo, jų darbas ribojasi kalbų keliems valdžios asmenims turinio tobulinimu.
Žilvinė Petrauskaitė