Vienas amerikiečių laikraštis konstatavo: gali būti, kad nūdienos pasaulyje Denas Braunas jau yra garsesnis už patį Leonardą Da Vinčį. Tuomet kodėl tituliniame garsiausio savo romano „Da Vinčio kodas” lape rašytojas užrašė tokią daugiaprasmę dedikaciją: „Ir vėl skiriu Blait. Nuoširdžiau nei bet kada”. Ar tai reiškia, kad ir paties Deno Brauno gyvenimą valdo jėga, kurią jis savo knygose vadina „šventuoju moteriškumu”?
Pernai pavasarį Londone vykusiame procese teismas, Deno Brauno gerbėjų džiaugsmui, išteisino amerikiečių rašytoją, kaltintą knygos „Šventasis kraujas, šventasis Gralis” autorių idėjų pasiskolinimu rašant savo knygą „Da Vinčio kodas”. Tačiau, tų pačių gerbėjų nuostabai, byla netikėtai atskleidė, kam iš tiesų priklauso „Kodo” idėja.
Paaiškėjo, jog už skandalingojo romano, pasklidusio po visą pasaulį didesniu nei 60 milijonų tiražu, stovi rašytojo žmona – Blait Njulon Braun.
Genijus už žmonos nugaros ar atvirkščiai?
Šiuo atžvilgiu Deną Brauną galima laikyti senos literatūrinės tradicijos sekėju. Daugybė garsių rašytojų kliovėsi neatlygintina žmonų pagalba. Markas Tvenas, Vladimiras Nabokovas, Stivenas Kingas – vos keli iš jų.
Tabita King savo vyro pirmąjį romaną ištraukė iš šiukšlyno – tai buvo jam šlovę atnešusi „Kerė”.
Nabokovo žmona Vera buvo jo vertėja, mašininkė, korektorė, redaktorė, informacijos rinkėja, agentė, vadybininkė, vairuotoja, techninė konsultantė, padėjėja, kuri prieš valgį susmulkindavo maistą vyro lėkštėje, o kartą – dar ir jo kūrybos gelbėtoja. Mat kai Nabokovas „įstrigo” rašydamas vieną savo romaną ir pabandė jį sudeginti kieme, Vera spėjo tam sutrukdyti, ir pasaulį išvydo „Lolita”.
Blait Braun irgi buvo savo vyro „tylusis partneris” ir kelrodė žvaigždė nuo pat tos dienos, kai bemaž prieš 17 metų užsimezgė jų santykiai. Gerokai už žmoną jaunesnis 42-ejų Denas Braunas vadina ją savo įkvėpimu, intelektualiniu katalizatoriumi. O žinovai apskritai mano, kad ponia Braun yra jei ne smegenys, tai geriausių savo vyro darbų kūrybinė energija.
Ir labai paslaptinga moteris.
Žmona vietoj dainininko karjeros
Blait Braun, kuriai dabar turėtų būti maždaug 54-eri, niekada nėra davusi interviu. Net tai, kad jos vyras sėdo į teisiamųjų suolą apkaltintas baisiausiu rašytojui dalyku – plagiatu, neprivertė jos išeiti į viešumą. Teisme ponia Braun taip ir nepasirodė.
Pasak Deno Brauno, jo žmona nemėgsta visuomenės dėmesio, todėl jis nematė reikalo pasmerkti jos tokiam stresui.
Pirmą kartą jiedu užkalbino vienas kitą 1991-aisiais, vos Denui atvykus į Los Andželą. Blait tuo metu dirbo meninės plėtros skyriaus direktore visuomeninėje organizacijoje skambiu pavadinimu Nacionalinė dainų autorių akademija. Akademijos nariu galėjo tapti bet kas, pardavęs bent vieną savos kūrybos dainą. O būsimasis bestselerių autorius į Holivudą iš gimtosios Niu Hempšyro valstijos atvažiavo jau pardavęs kelis šimtus kompaktinių plokštelių su savos kūrybos dainomis apie gyvūnus.
Beveik keturiasdešimtmetei Blait Njulon 27-erių Braunas turėjo pasirodyti klasikiniu peraugusiu moksliuku. 1986-aisiais baigęs dvejas magistrantūros studijas (anglų ir ispanų kalbų), jis pragyvenimui dėstė ispanų kalbą mokykloje ir puoselėjo svajonę įrašyti antrąjį diską ambicingu pavadinimu „Perspektyvus”.
Blait bene vienintelė akimirksniu patikėjo Deno Brauno perspektyvumu ir ėmėsi jį šefuoti: rašė pranešimus spaudai, organizavo vakarėlius jo dainoms pristatyti, išrūpindavo kvietimus į prestižinius renginius. Taip pat įkalbėjo kelis žinomus specialistus parengti Brauno diską išleidimui. Paskui paskelbė jį „kylančia pirmo ryškumo žvaigžde”. Pranešime Los Andželo spaudai Blait rašė: „Mes pagrįstai tikimės, jog vieną dieną Denas Braunas užims vietą sėkmingiausių mūsų akademijos narių gretose tarp tokių talentų kaip Bilis Džoelas, Polas Saimonas ir Princas”.
Tačiau Deno Brauno, kaip dainų autoriaus ir atlikėjo, žvaigždė taip niekada ir nepakilo.
Blait padarė dalyką, jeigu ne nederantį, tai tikrai keistą vienai iš Nacionalinės dainų autorių akademijos vadovų: ji tapo Brauno vadybininke ir slapta meiluže. Kai 1993 metais apie jų meilės ryšį sužinojo aplinkiniai, Denas Braunas įtikino Blait išvažiuoti su juo į kitą šalies kraštą, Niu Hempšyrą, ir apsigyventi miestuke, kuriame jis kadaise mokėsi – Ekseteryje.
Susituokė jie tik 1997 metais. Tyliai, nuošaliame miestelyje Niu Hempšyro ir Meino valstijų pasienyje netoli Deno tėvų namų.
Pragyvenimui Braunas užsidirbdavo nepilnu etatu mokytojaudamas ir dainavimu. Antrojo savo disko viršelyje jis dėkojo Blait kaip „nepailstančiai bendraautorei, koprodiuserei, antrajai savo pusei ir psichoterapeutei”. Kompaktinėje plokštelėje buvo dvi ypatingos dainos: viena – apie seksą telefonu, kita – „Tas saldus skausmo malonumas”, su sadomazochistiniu prieskoniu. Nereikia nė sakyti, kad jos šiek tiek pribloškė žmones, pažinojusius moksliuką vyrą ir jo valdingą žmoną.
Netikėta partnerė
Deno Brauno literatūrinei karjerai pradžią davė irgi Blait. Tik jos pastangomis 1995-aisiais buvo išleista patarimų moterims knyga „187 vyrai, kurių derėtų vengti” (Danielės Braun pseudonimu ir su Blait iliustracijomis), ir Braunas uždirbo 12500 JAV dolerių.
Blait mažai ką bendro turėjo su pirmuoju vyro romanu „Skaitmeninė tvirtovė”, išleistu trimis metais vėliau, bet, Braunui rašant „Angelus ir demonus” (2000), netikėtai tapo vyro asistente, atsakinga už medžiagos rinkimą. Gal dėl to, kad šis romanas (kaip vėliau ir „Da Vinčio kodas”) buvo susijęs su menu ir religija – dviem didžiosiomis Blait aistromis.
Žmona tapo nuolatine Brauno partnere jo literatūriniuose ieškojimuose, būdavo pirmoji, kurios akys išvysdavo naujai parašytus knygos skyrius. Drauge jiedu parašė dar vieną romaną – „Meteoritas” (2001).
Tačiau net ir tuomet, kai Denas Braunas galutinai iškeitė dainavimą į rašymą, jiedu su Blait tik žaidė literatūrą, kol visko nepakeitė „Da Vinčio kodas”.
Kas tikrasis „Kodo” autorius?
Deno Brauno fenomeną tyrinėjantys specialistai nemano, kad būtų per daug daryti prielaidą, jog būtent Blait yra visų meninių idėjų ir geriausių sumanymų „Da Vinčio kode” šaltinis. Net jei oficiali legenda byloja ką kita.
Pasak tos legendos, praėjusio dešimtmečio pradžioje Denas Braunas, atostogaudamas Taityje, pliažo smėlyje rado bestselerių autoriaus Sidnio Šeldono romano „Paskutiniojo teismo dienos sąmokslas” kišeninę kopiją. Pradėjo skaityti ir netrukus jau nebegalėjo atsitraukti nuo knygos. O perskaitęs pareiškė: „Parašysiu ką nors panašaus ar net geresnio!”
Tuo metu Šeldono romanų tiražas visame pasaulyje jau buvo viršijęs 300 milijonų, pats rašytojas penkerius metų gyveno su antrąja žmona ir ištikima pagalbininke Aleksandra Kostova.
Tikėtina, kad Denas ir Blait Braunai nusprendė sudaryti panašią sąjungą, kurioje jam tektų autoriaus vaidmuo, o ant jos pečių kristų atsakomybė už informacijos paiešką ir apdorojimą.
Dabar, kai tą viešai ir teismo akivaizdoje pripažino pats Denas Braunas, jau niekas neabejoja, kad Blait suvaidino lemtingą vaidmenį gimstant ketvirtajam ir kol kas garsiausiajam Deno Brauno romanui, tapusiam viena sėkmingiausių knygų istorijoje – „Da Vinčio kodui”.
Braunas iš anksto žinojo, kad naujosios jo knygos siužetas bus susijęs su slaptais simboliais mene. Rašytojas ir anksčiau mėgo simboliką ir ikonografiją. Nuo Ispanijos laikų, kai Sevilijos universitete pagal studentų mainų programą trumpai studijavo meno istoriją. Tačiau, susipažinęs su Blait, Braunas išlošė tikrą aukso puodą. „Ji didžiulė Da Vinčio fanatikė ir nejuokais sudomino mane jo darbais”, – vėliau liaupsins žmonos žinias apie meną Braunas.
Pasak rašytojo, žmona suteikė „Da Vinčio kodui” neįkainojamos moteriškos perspektyvos. Blait itin emocingai reagavo į teoriją, kad Bažnyčia esą tyčia apjuodino Mariją Magdalietę, paskelbusi ją prostitute. Blait paskatino vyrą įtraukti šią idėją į rankraštį ir, Brauno teigimu, visai netikėtai ši koncepcija tapo centrine romano tema.
Taip pat Blait pasiūlė teoriją, kad Jėzaus kraujo linija nenutrūko po nukryžiavimo. „Maniau, jog tuo jau peržengiame ribą, – prisipažins vėliau Denas Braunas. – Tačiau po ilgų diskusijų su žmona galiausiai įsitikinau, kad galiu sėkmingai išvystyti ir šią idėją”.
Blait Njulon paslaptis
Apie tai, ką veikė mūsų dienų pop literatūros žvaigždės mūza prieš susipažindama su savo vyru, žinoma labai mažai. Istorija nutyli, kaip Blait Njulon Braun praleido pirmuosius 39-erius savo gyvenimo metus.
Pagal skurdžią oficialią biografiją, ji gimė apie 1952 metus ir užaugo Kalifornijoje, Palmdeilo miestelyje. Bet kad ir kaip ieškojo žurnalistai, niekas Palmdeile apie ją nėra girdėjęs. Dar daugiau: Blait Njulon fotografijos nėra nė viename Palmdeilo mokyklos abiturientų albume. Nejau ji galėjo apskritai nebaigti vidurinės mokyklos?
Yra žmonių, girdėjusių, kad Palmdeile iki šiol gyvena Blait tėvas, tačiau net landžiausiems paparacams nepavyksta jo rasti.
Denas Braunas visada teigė, kad jo žmona – tapytoja, skulptorė ir meno istorikė. Tačiau po to, kai keli landūs žurnalistai, smulkiomis šukomis iššukavę ponios Braun biografiją, nesugebėjo rasti jos alma mater, kur ji būtų galėjusi įgyti tokį išsilavinimą, Braunas staiga pradėjo vadinti Blait tik „istorijos aistruole”. Na, o menas tėra jos hobis. Rašytojas dažnai piešia įvaizdį žmonos, skendinčios marmuro dulkėse, ir pasakoja, kad jų namai persismelkę aliejinių dažų kvapo, tačiau… Nėra nė vieno gyvo žmogaus, mačiusio Blait Njulon Braun meno kūrinius.
Keista porelė
Pats Denas Braunas taip pat garsėja drovumu prieš žiniasklaidą. „Kai tik pasirodau viešumoje, prasideda cirkas, – ne kartą skundėsi jis. – Supratimo neturiu, kaip tikros garsenybės susidoroja su savo šlove… Aš tesu žmogus, parašęs knygą”.
Dešimt metų pragyvenę iš mokytojo atlyginimo sename malūne Ekseteryje, dabar bevaikiai multimilijonieriai Braunai „glaudžiasi” kukliame name prie Atlanto vandenyno Rėjaus miestelyje. Greta, nuošaliame miško masyve įsigytame žemės plote, baigiamas statyti didžiulis namas, aprūpintas moderniausia apsaugos sistema, – naujoji kūrybinė Braunų slėptuvė.
Gali būti, kad Braunų literatūrinė komanda tokia neįveikiama kaip tik dėl to, jog yra izoliuota nuo visuomenės ir atsiribojusi nuo tradicinių šeimos funkcijų. Pasak draugų, jų santykiuose Blait atlieka motinos vaidmenį – motinos, žūtbūt stumiančios savo vaiką sėkmės link, nes jis turi talentą, o ji – energijos tą talentą realizuoti.
Braunai dažniau bendrauja elektroniniu paštu nei akis į akį. Tokiu pat būdu rašytojas gauna žmonos tyrinėjimų rezultatus ir jos naujausias idėjas. Taip yra dėl to, kad Denas Braunas keliasi ketvirtą ryto ir gulasi 8-9 valandą vakare. Tuo tarpu Blait – priešingai – yra pelėda ir sako našiausiai dirbanti vakarais.
Braunas neapsimetinėja nenutuokiančiu, kad jo santykiai su žmona gali pasirodyti keisti, tačiau jam rašytojo darbas – tai disciplina. „Jeigu nepasitinku aušros prie savo darbo stalo, žinau praleidęs produktyviausią paros metą”, – tvirtina jis.
Šiais metais šviesą turėtų išvysti naujausias Deno Brauno romanas – „Da Vinčio kodo” tęsinys – „Saliamono raktas”. Romanas, skirtas, pasak paties rašytojo, seniausiai istorijoje brolijai – masonams, bus trečioji Brauno knyga po „Kodo” ir „Angelų ir demonų”, kurios pagrindiniu herojumi taps ikonografijos ir religinio meno profesorius Robertas Lengdonas.
Kadangi rašytojas šiek tiek vėluoja išleisti knygą vis redaguodamas tekstą ir gludindamas kampus, kad nebesulauktų naujų kaltinimų plagiatu, jo gerbėjams belieka laukti ir nuoširdžiai viltis, jog… ponia Braun ir šįkart jų neapvils.