Artėjant Tarptautinei teatro dienai Kultūros, filosofijos ir meno institutas išleido akademinį leidinį „Lietuvių teatro istorija. Trečioji knyga. 1970-1980”. Tai ne tik lietuvių profesionalaus valstybinio teatro meno, bet ir viso šalies kultūrinio gyvenimo ypatingos svarbos įvykis.
Knygos autorių kolektyvui vadovavo mūsų dramos teatro kritikos patriarchė, teatrologė profesorė Irena Aleksaitė. Leidinys itin solidus: penkių su puse šimto puslapių, išleistas ant puikaus popieriaus, gausiai iliustruotas, viršeliai – prestižiniai. Knygos skyrius, skirtus dramos teatro menui, kūrė įvairių kartų teatrologai ir teatro kritikai. Apie Lietuvos valstybinį akademinį dramos teatrą rašė Aleksaitė, apie Valstybinį jaunimo teatrą – Rasa Vasinauskaitė, apie Kauno dramos teatrą – Audronė Girdzijauskaitė, apie Klaipėdos ir Šiaulių dramos teatrus – Gražina Mareckaitė, apie Panevėžio dramos teatrą – Dovydas Judelevičius. Knygos skyrių apie 1957-1980 metų lietuvių operos meną rengė muzikologas Jonas Bruveris, apie to paties laikotarpio baletą – šokio kritikas Helmutas Šabasevičius.
Laukta ketvirtį amžiaus
Kodėl leidinio pavadinime paminėta, jog tai – trečioji knyga? Mūsų teatro meno rašytinės istorijos pagrindinės knygos lig šiol buvo keturios. Tai visų pirma amžiną atilsį Vytauto Maknio „Lietuvių teatro raidos bruožų” I ir II tomai (išleisti 1972 ir 1979 metais). Jie pasakojo apie profesionaliojo lietuvių teatro atsiradimą ir pirmosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos teatro meną. 1979-aisiais LSSR Mokslų akademijos Istorijos institutas išleido teatrologo Antano Vengrio redaguotą leidinį „Lietuvių tarybinis teatras. 1940-1956”, o 1987 metais – filosofo Algirdo Gaižučio redaguotą teatro istorijos rinkinį „Lietuvių dramos teatras. 1957-1970”.
Naujausio „Lietuvių teatro istorijos” tomo sudarytojai akivaizdžiai jo tęstinumą priskiria prie anų dviejų ir tuo pat metu įsipareigoja užpildyti jų spragas. Taip pastarojo leidinio skyriai apie operą ir baletą apima ir tai, ką buvo „apleidęs” priešpaskutinis: mūsų operos ir baleto istoriją 1957-1970 metais.
„Lietuvių teatro istorija. Trečioji knyga. 1970-1980” verta ne tik teatro profesionalų, bet ir kultūros, meno praktikų bei teoretikų, apskritai teatro meno mylėtojų dėmesio. Šis leidinys ypatingas ir unikalus dėl to, jog tai yra ir mūsų teatro meno „bronzos amžiaus” istorijos fundamentalus aprašymas, ir charakteringas to paties meto teatrinės minties atspindys.
Niekam ne paslaptis, kad paskutinį praėjusio šimtmečio dešimtmetį, po nepriklausomybės revoliucijos, lietuvių valstybinis teatro menas išgyveno didelę krizę. Ji atsiliepė ir teatro teorijos raidai. Tiesa, laikui bėgant atskirų entuziastų dėka atsirado leidinių, proginių ir monografinių, apie tam tikrus teatrus ir jų menininkus. Teatrinė leidyba tapo ypač intensyvi pastaraisiais metais. Tačiau vis dar buvo jaučiamas naujo apibendrinančio akademinio leidinio apie teatro istoriją trūkumas. Jį parengti prireikė daug laiko – užtruko ilgiau kaip ketvirtį šimtmečio nuo pastarųjų aprašomų įvykių. Vis dėlto pagaliau tai įvyko.
Režisierių šešėlyje
Ši teatro istorijos knyga, kaip ir bet kuri kita, pateikia ne vien faktus ir dokumentus, bet ir jų komentarus, interpretacijas. Profesorės Aleksaitės pasirinktas metodas yra būdingas jai ir, ko gero, šiuo atveju vienintelis įmanomas. Leidinio autoriai ir jų vadovė akcentuoja svarbiausius to meto teatro reiškinius, įvykius (spektaklius) bei asmenybes, visų pirma režisierius.
Lietuvos valstybiniame akademiniame teatre išskirtas Henrikas Vancevičius, Kauno dramos teatre – Jonas Jurašas, Valstybiniame jaunimo teatre – Dalia Tamulevičiūtė, Klaipėdos dramos teatre – Povilas Gaidys, Šiaulių dramos teatre – Aurelija Ragauskaitė, Panevėžio dramoje – be abejo, Juozas Miltinis. Akcentuotos ir kai kurios to meto teatro scenos žvaigždės – Henrikas Kurauskas, Rūta Staliliūnaitė, Vytautas Paukštė, Pranas Piaulokas ir kiti. Tačiau ir jie pateikti režisūros „šešėlyje”.
Tai suprantama: aštuntojo dešimtmečio valstybinis lietuvių teatras buvo visų pirma režisūrinis. Tačiau toks teatro istorijos pateikimo metodas iškart gali sukelti nemažai klausimų. Vienas pagrindinių būtų toks: kodėl akcentuojamas būtent tas ar kitas režisierius, aktorius ar spektaklis, kodėl vienas ar kitas apskritai nepaminėti?
Be rusų teatro
Pavyzdžiui, kodėl knygoje išvis nėra paminėtas Lietuvos rusų dramos teatras? Atsakymas būtų labai paprastas. Mat sovietų režimo metais teatro meno istoriografija buvo organizuojama ne pagal respublikinius, o pagal nacionalinius principus: lietuvių, latvių, estų, gruzinų, turkmėnų teatrų istorijos ir t. t. Taip pat rusų – Rusijoje ir kitose sovietų respublikose. Tokiu pat principu buvo parengti du pirmi, išleisti sovietmečiu, toks yra ir trečias lietuvių teatro istorijos leidinys, išleistas nepriklausomoje Lietuvoje ir išsaugojęs pirmųjų bruožus. Nė viename jų Lietuvos rusų dramos teatras nefigūruoja, nors būtent aprašomuoju laikotarpiu jis buvo ryškus Lietuvos teatro meno reiškinys. Lig šiol tą spragą užpildo moraliai ir ideologiškai pasenęs, bet savo faktologinę ir kritinę vertę išsaugojęs leidinys rusų kalba „Tarybų Lietuvos rusų dramos teatras”, kurį 1988 išleido LSSR MA Istorijos institutas.
Taip pat kai kam gali kilti klausimų, kodėl naujausiame leidinyje neatspindėta Kauno muzikinio teatro kūryba, kiti mažiau ryškūs, bet svarbūs teatro reiškiniai.
Toliau rašys kiti
Šiaip ar taip, derėtų pabrėžti ypatingą šios knygos svarbą, nors pagal visus kriterijus ir požymius ji yra apibendrinantis akademinis leidinys, nepretenduojantis ir negalintis pretenduoti į baigtinę ar dominuojančią nuomonę. Juk dabar apie teatrą gali rašyti kas nori ir ką nori, negana to, visa tai skelbti naudojantis bet kuriomis moderniomis publikacijų technologijomis. Taigi šio leidinio įtaka tolesnei teatrinės istorinės minties raidai yra daugiau provokuojanti negu ką nors diktuojanti: į jį maga gilintis, su juo diskutuoti, ieškoti naujų faktų ir versijų.
Būtent todėl naujas leidinys „Lietuvių teatro istorija. Trečioji knyga. 1970-1980” gali būti drąsiai įvardytas naujos mūsų teatro istorijos kertiniu akmeniu.