„Esu pėsčiasis be patoso, už globalinį klimato atšilimą ir prieš išmetamųjų dujų ribojimą. Nieko neatsitiks tam pasauliui”, – sako viešųjų ryšių bendrovės „Leksusas 11” direktoriaus pavaduotojas Linas Poška.
Niekada vairuotojo pažymėjimo neturėjęs L. Poška prireikus automobilį vis dėlto parvairuotų: „Iš kokio nors vakarėlio, jei matyčiau, kad vairuotojas išgėręs daugiau nei tris bokalus alaus. Šiokią tokią vairavimo praktiką turiu, prilyginčiau ją vairavimui išgėrus du bokalus.”
Koks tas pėsčiojo gyvenimas?
Nesu religinis fanatikas pėstystės. Taip susiklostė aplinkybės, kad iki šiol nevairavau. Beveik visi mano draugai yra vairuojantys, tai atradau savo žavesio tame, kad galima užsikrauti kroviniu ant vieno ar kito draugo, pažįstamo, paprašyti kur nors nuvežti ar prisiderinti prie jo kelionių. Aišku, tenka dėlioti logistiką ir nesi pats sau šeimininkas, bet atsiranda kitų pranašumų – galima kelyje gerti, galima nežiūrėti į kelią, galima, jei šalia mergina, bendrauti su ja, kol niūrus vairuotojas, keikdamas likimą, priverstas žiūrėti į kelią, o ne į akis.
O šiaip Klaipėda yra labai nedraugiškas miestas pėstiesiems. Atsimenu kaip jaunystėje iš Klaipėdos į Vilnių išvažiavau studijuoti ir nustebau, kokia ten jiems pagarba. Kai eini per perėją, gatvės nereikia traktuoti kaip įtvirtinto ruožo dairantis į abi puses, o Klaipėdoje reikia būti budriam. Pačiam yra tekę matyti, kaip mirtinai sužalojo žmogų prie „Žemaitijos” kino teatro, ėjusį ne perėja. Tai kurį laiką aš guodžiausi tuo, kad, bala nematė, gatvė yra ne man, užtat šaligatviai – man. Bet jau porą metų jaučiuosi kaip Amsterdame.
Ir koks tas jausmas?
Šūdinas. Kažkada Klaipėdą valdė toks dėdė Eugenijus Gentvilas. Jis žadėjo, kad Klaipėdoje gyvensime kaip Amsterdame. Tuo metu Amsterdame nebuvau buvęs, todėl galvojau, kad tai yra labai gerai. Paskui šitą pažadą įgyvendino kitas meras – Rimantas Taraškevičius. Tai reiškia, kad eidamas net šaligatviu negali būti saugus, nes jais važinėja dviračiai, ir važinėja visai legaliai, teisėtai. Prieš 5-7 metus irgi važinėdavo, bet buvo galima bent jau parodyti kumštį ir palydėti nuvažiuojantį išsireiškimais įvairiais, o dabar jis važiuoja visiškai legaliai tau už nugaros, ir tu niekuo nebegali būti tikras. O Amsterdame labai panašiai – ten ne automobilių ir žmonių, o dviračių miestas. Jei laiku nespėjai pasitraukti ir išsisukti… Aišku, tos traumos nebūna mirtinos, nebent kokia senutė, kuriai pora dienų tik likę iki kadencijos…
Visuomenė yra lyg ir susiskaldžiusi į automobilininkus ir nevairuojančiuosius, griežiančius ant vairuotojų dantį.
Aš elgiuosi šiek tiek veidmainiškai. Man smagu atrodyti labai žaviam, nedidinančiam šiltnamio efekto paleidžiant automobilį. Bet džiaugiuosi kiekvienu savo draugu automobilininku, nes jame matau savo potencialų grobį. Kai man reikia kur nors toliau, apskambinu ratą žmonių, kurie, nutuokiu, galėtų turėti reikalų tame ar aname gale. O mieste esu „fanatas” Klaipėdos visuomeninio transporto, nes Lietuvoje tai yra geriausiai sutvarkyta sistema, nepaisant to, jog miesto valdžia daro viską, kad žmonės nevažiuotų autobusais – uždarinėja tiltus, Tiltų gatvę, remontuoja gatves metų metais, verčia daryti apylankas, šviesoforus išderina taip, kad reiktų ilgai laukti. Turbūt kažkoks slaptas planas yra, kaip tuos autobusus išnaikinti, bet piliečiai nepasiduoda provokacijoms ir važinėja toliau. Aš taip pat.
Negi net, pavyzdžiui, paauglystėje nenorėjote vairuoti?
Sakiau, kad prilygstu vairuotojui, kurio kraujyje yra 1-1,2 promilės. Tuos įgūdžius kaip tik ir įgijau paauglystėje. Po to tas noras tai ateidavo, tai praeidavo. Gal ir baidžiausi atsakomybės, nes automobilis yra ir žudymo įrankis. Pasitaiko, kad avarija padaroma ne dėl vairuotojo kaltės, o dėl to, kad jis neturėjo tos antgamtinės dovanos nuspėti, kokią klaidą padarys kitas eismo dalyvis. Būti atsakingam, bet jau moraliai, ir už kitą, yra sunki našta. Tikrai didvyriai tie lietuviai, kurie vairuoja automobilį. Kadangi ir giesmėje giedama, kad čia didvyrių žemė, tai tų didvyrių iš tiesų yra labai daug.
O ar pripažįstu, kad automobilis – meno kūrinys? Taip, be abejo. Žudymo įrankiai, ir M16, ir Kalašnikovo automatas irgi yra savitai gražūs ir dizaino požiūriu, ir ergonomikos. Klasikiniai „Bugatti” trečiojo dešimtmečio man tikrai labai gražūs automobiliai ir, galima pasakyti, kad žavi.