Ne taip jau dažnai tėvai sugeba likti ramūs ir lankstūs, kai namuose tarp vaikų kyla konfliktas. Tipiška frazė: „Jūs gi sesutės/broliukai – turėtumėte mylėti vienas kitą!” paprastai neduoda jokios naudos.
Tėvams būtina suprasti, jog kartkartėmis visi vaikai vienas kitam jaučia pyktį ir neapykantą. Dėl to, kad tėvai draudžia jausti tokius jausmus, vaikai juos ima slėpti „pogrindyje”, o slepiamas priešiškumas dar labiau didėja.
Maža to – auga nuoskauda ir sykiu kaltė (dėl to, kad jaučiami „blogi” jausmai). Dažnai kartu su „blogais” į pogrindį pasitraukia ir geri, nuoširdūs jausmai, kol galiausiai iš jų išauga savotiškas „ginkluotasis neutralitetas”, mandagus priešiškumas arba suvaidintas lipšnumas.
Taigi vien agresijos draudimas negali sukurti draugiškų, artimų santykių tarp šeimos narių.
Lygiai toks pat beprasmiškas yra ir tėvų detektyvinis tyrimas „Kas visa tai sumanė/pradėjo?” Vaikai – provokacijų meistrai, ir tikrojo konflikto provokatoriaus paieškos – tai pats tiesiausias kelias į aklavietę.
Dauguma atvejų tėvams reikėtų vengti teisėjų vaidmens kilus karui tarp vaikų. Todėl, kad šie karai dažniausiai sukeliami tik tam, kad tėvai atkreiptų dėmesį.
Efektyviausias būdas atitraukti vaikus nuo konflikto – tai perkelti jų dėmesį į ką nors malonaus (pavyzdžiui, pasiūlyti visiems nueiti į atrakcionų parką). Tačiau ir tai, deja, tėra laikinas sprendimas.
Kaipgi elgtis tėvams, jeigu vaikai dažnai konfliktuoja?
Praktiški patarimai
1. Pirmiausiai apmąstykite savo pačių elgesį ir nuostatas kiekvieno vaiko atžvilgiu.
Galbūt kuriam nors iš jų jaučiatės emociškai artimesnis? Galbūt į kurį nors dedate išskirtines viltis? Gal kuris nors jums primena jūsų pačių tėvus? Galbūt iš vyresniojo vaiko jūsų tikitės pernelyg brandaus elgesio? Ar nesate linkę vieno vaiko kaltinti dažniau nei kito? Net tuo atveju, jeigu manote, jog tai pagrįsta, tai vis tiek rodo jūsų neobjektyvumą.
Ar tas vaikas, kuris jums kelia daugiausiai nerimo, jums neprimena jūsų sutuoktinio/ės? Jeigu jūs įsitikinusi/ęs, kad sutuoktinis/ė pernelyg nuolaidus/i, galimas daiktas, jūs bandote tai kompensuoti griežtumu. Tačiau šioje situacijoje vienas iš jūsų tikrai neobjektyvus.
Pasistenkite pirmiausiai įveikti savo šališkumą konfliktuojančių vaikų atžvilgiu.
2. Reikalaukite, kad vaikai vieni kito prašytų leidimo prieš paimdami kitam priklausantį daiktą.
Padėkite vaikams tiksliai nustatyti jų privačios ir šeimos bendros teritorijų ribas. Taip panaikinsite nuolatinį „įsiveržimo” pavojų, kurį jie jaučia.
3. Nesikiškite į vaikų konfliktą iš karto, jeigu, žinoma, nėra pavojaus jų sveikatai.
Dažnai vakiškoje sistemoje susidaro natūrali jų amžiui būdinga hierarchija. Jeigu į klausimą „Norite, kad padėčiau išspręsti ginčą?” vaikai atsako neigiamai, geriau jiems suteikti šansą viską išspręsti savarankiškai.
4. Padėkite savo vaikams susitarti, būkite tarpininku.
Pirmas žingsnis – nustatyti probemos esmę. Dauguma vaidų kyla dėl pašaipų, tyčiojimosi, skriaudos, todėl naudinga paprašyti, kad kiekviena iš konfliktuojančiųjų pusių išdėstytų ne savo, bet oponento požiūrį į situaciją.
Antras žingsnis – sprendimo ieškojimas. Paprašykite vaikų išvardyti galimus konflikto sprendimo būdus. Pavyzdžiui, vaikai turi tik vieną žaidimą, bet abu nori juo žaisti tuo pat metu. Pabrėžkite, kad nė vienas iš jų nežais, kol abu neprieis prie bendro susitarimo.
Visuomet skatinkite vaikus atsakyti į klausimą: „Kas turi atsitikti, kad tavo brolis/sesuo laikytų šį sprendimą teisingu?”
Trečiasis žingsnis – patvirtinti galutinį planą, kaip išspręsti konfliktą. Jeigu problema sudėtinga ir sutarimas ilgai nepasiekiamas, perkelkite ją į „šeimos tarybą” ir paprašykite pagalbos iš kitų šeimos narių.
Pakeiskite aplinką, kad atvėstų emocijos.
Susivaidijusiems vaikams galite pasakyti „Siūlau eiti į virtuvę ir prašau neišeiti iš jos tol, kol neišspręsime savo ginčo.” Dažnai šis paprastas veiksmas padeda vaikams kiek aprimti ir pradėti problemos aptarimą.
Lavinkite bendradarbiavimo įgūdžius ramioje aplinkoje.
Pabandykite kartu su vaikais prisiminti jau išspręstą ginčą ir kaip to pavyko pasiekti. Tai gali būti netgi žaisminga. Girkite abi puses už pastangas, pastebėkite mažiausius postūmius ginčo sprendimo link: „Man patiko, kad tu susitvardei ir, nepaisant įžeidžiamo žodžio, toliau svarstai situaciją”, „Šaunu, kad tu pasiūlei net tris išeities variantus.”
Sukurkite specialią erdvę saugiai išreikšti agresiją.
Tai gali būti tarpusavio šaržai, pagalvių karas ir kt. Uždrauskite rimtas muštynes ne „neapykantos išliejimo” metu ir už draudimo nepaisymą bauskite abu vaikus nesiaiškindami, kuris pirmas pradėjo.
Būkite jautrūs vaikų jausmams.
Kapstykite giliau. Gali būti, jog vaiko konfliktas su seserimi ar broliu – tai tik būdas išreikšti negatyvias emocijas, kilusias dėl kitos priežasties. Sunki diena mokykloje? Draugo išdavystė? Jeigu jūs įtariate, jog barnis kilo dėl kitos priežasties, pasikalbėkite apie tai su vaiku asmeniškai.
Tai, kad jūs suprantate emocinę vaiko būklę, yra tvirčiausia gero jo elgesio bei gerų santykių su kitais žmonėmis garantija.