Apkeliavęs kone pusę pasaulio, skersai išilgai išmaišęs Aziją, aplankęs atokiausius Afrikos kampelius bei kraštus, kuriuose nė su žiburiu nerasi mums artimos civilizacijos, keliautojas Vytautas Bukauskas sugeba atsidurti ne tik stulbinančio grožio, bet ir pavojų kupinuose egzotiškiausiuose pasaulio kraštuose
Keliautojas iki kaulų smegenų – taip būtų galima apibūdinti Vytautą Bukauską. Jo biografijoje – nesuskaitomai daug aplankytų pasaulio šalių, tolimiausių kraštų. Keliavimas – tai pomėgis, kuriam Vytautas negali atsispirti jau 22 metus.
Kitoks keliautojas
Komercinės, kelionių agentūrų siūlomos tiek pažintinės, tiek polisinės kelionės V.Bukausko nežavi. Keliautojo smalsumą žadina mažai pažįstami kraštai, nežinomi maršrutai, materialaus pasaulio nepaliesti kampeliai. Jis ne tik keliautojas, bet ir kelionių strategas. Būtent Vytauto galvoje gimsta idėjos, kurios vėliau aptariamos su bendraminčiais, kad viską nuosekliai suplanavus būtų galima leistis į tolimus kraštus. Kitaip sakant, V.Bukauskas neperka specialiai turistams siūlomų kelialapių – jis pats keliones planuoja, rengia ir, žinoma, pats keliauja.
„Ko gero, kaip ir daugeliui bendraminčių, keliavimas man nėra vien tik naujų kraštų pažinimas. Kur kas įdomiau ne tik pamatyti, bet ir pažinti bei susipažinti su visiškai kitokios pasaulėžiūros žmonėmis, bent akimirką įsijausti į jų gyvenimo būdą, papročius, suprasti tai, kas vakarietiškos civilizacijos žmonėms dažnai yra tiesiog nesuvokiama. Būtent tokios kelionės, mano nuomone, turi didesnę prasmę ir dvasinę vertę”, – įsitikinęs nenuilstantis keliautojas.
Azijos trauka
Vytautas nepratęs skirstyti kelionių į blogas ir geras. Pasak jo, visos išvykos savaip įdomios, nesikartojančios, o kartais – sunkiai prognozuojamos ar net pavojingos.
Vis dėlto daugiausia simpatijų keliautojas jaučia Azijos šalims. Tai, jog šiam žemynui V.Bukauskas išties neabejingas, įrodo faktas, kad vien Nepale keliautojas lankėsi daugiau nei 10 kartų. „Kiek kartų čia atvyktum, jis vis kitoks. Kiekvienąsyk neblogai pažįstamą Nepalą atrandu iš naujo”, – pridūrė Vytautas.
Šiuo metu patyrusio keliautojo galvoje sukasi mintys apie dar vieną kelionę į tolimąją Aziją, o tiksliau – į Mustango karalystę, kurioje keliautojas primą kartą lankėsi 2003 metais.
Pasaulis – plokščias pusmėnulis
Ši karalystė yra Vakarų Nepalo Himalajų rajone, Nepale ji vadinama Mustangu, o Tibete – Lo. Tolima ir tarsi nuo viso pasaulio atskirta šalis šiandien tebėra gyvas vakarinio Tibeto kultūros centras. Mustango karalystė – tarpukalnių plotelis Kali Gandaki upės pakrantėse, nusidriekęs palei Tibeto ir Nepalo sieną – dar neseniai buvo vienas iš pagrindinių šiaurės ir pietų kelių, jungiančių Indiją, Kiniją, Nepalą ir Tibetą.
„Mustango karalystė teritoriškai skiriama į Aukštutinį ir Žemutinį Mustangą. Aukštutinis Mustangas užima 2,5 tūkstančio kvadratinių kilometrų, jame gyvena apie 6 tūkst. žmonių, išsibarsčiusių 33 gyvenvietėse, bei 13 didžiųjų vienuolynų. Per metus � Ėal� įsileidžia vos tūkstantį užsienio turistų”, – apie lietuviams beveik nepažįstamą kraštą pasakojo V.Bukauskas.
Keliautojo teigimu, Mustango karalystės žmonės pasaulį suvokia kaip plokščią pusmėnulį. Vietos gyventojai jį vadina Pietine Visata, apsuptą vandenų bei plaukiojančių salų. Pasaulio centras yra Lhasa, esanti viršutinėje disko dalyje.
„Yra vietų, kuriose jautiesi mieguistas, kitose – vienišas ir izoliuotas… Čia – gyva ir judru. Tai, ką mes, vakariečiai, vadiname „kova už gyvenimą”, Mustango žmonėms suteikia judrumo dvasios. Lo žmonės pavasarį yra žemdirbiai – prižiūri mažus laukelius, kuriuose augina miežius, grikius, kviečius, kukurūzus ir linus. Vasarą kalnuose jie gano bandas, o žiemą tampa pirkliais – leidžiasi į prekybines keliones per Tibetą ir Nepalą”, – apie paslaptingos karalystės gyvenimo subtilybes pasakojo V.Bukauskas.
Asketiškas gyvenimas kalnuose
Keliautojo teigimu, Mustango gyventojų buitis nuo VIII a. mažai pasikeitė, kai čiabuviai iš urvinių miestų persikėlė į kvadratinius molinius namus su angomis stoge dūmams išeiti ir be langų pietinėje sienoje, kad neprineštų smėlio. Čia nėra kelių, automobilių. Elektra tiekiama tik keliose gyvenvietėse, ir tai vos keletą valandų vakare. Keli turtingesni gyventojai ant stogų turi saulės baterijas, bet jų galios užtenka tik elektros lemputėms.
„Gyvenimo sąlygos Mustange asketiškos, o gamta ypač atšiauri. Žiemą, 3-4 km aukštyje, kur ir įsikūrę žmonės, atšąla iki 30 šalčio, o vasarą būna iki 10 laipsnių šilumos. Čia labai sausa, trūksta vandens, nuolat pučia stiprus vėjas. Karštos oro srovės, pakilusios iš Nepalo, pro Anapurnos ir Daulagyrio vartus giliausiu pasaulyje kanjonu lekia išilgai Mustango, kol pavargusios ir atšalusios atsimuša į Tibeto plynaukštę”, – aiškino išvyką į šį kraštą planuojantis keliautojas.
Poliandrija
Socialiniame Mustango karalystės gyvenime nuo senų laikų vyravo pragmatiškas požiūris. Geriausias to įrodymas – šimtmečius gyvavusi poliandrija, tokios santuokos tradicija nutrūko tik XX amžiaus pabaigoje.
Tam, kad mažas ariamos žemės lopinėlis nebūtų dalijamas, vyriausias sūnus tapdavo jo paveldėtoju. Antrasis sūnus išeidavo į vienuolyną, o visi jaunesnieji broliai, nevaldantys jokio turto, galėdavo tapti arba vienuoliais, arba vyresniųjų brolių tarnais, jei nenorėdavo vesti vyriausiojo brolio žmonos.
Poliandrija (grupinės santuokos forma, daugvyrystė) visuomet įvykdavo susitarus visoms suinteresuotoms šalims, tačiau vyriausias brolis vienintelis turėjo teisę rinktis žmoną, o kitu geru broliškai dalijosi visi. Tos moterys, kurios neištekėdavo, dažniausiai išeidavo į vienuolynus ir ten įgydavo šiokį tokį išsilavinimą. Netapusios vienuolėmis pradėdavo nedidelį nuosavą verslą arba likdavo šeimoje ir tapdavo pagalbininkėmis – nebūtinai tarnaitėmis, o neretai ir nuo kurio nors iš vyrų brolių susilaukdavo vaikų, kurie neturėjo tėvo vardo. Tokios moters gyvenimas išties būdavo nelengvas.
Šiandien Mustange jaunuoliai renkasi gyvenimą su vienu sutuoktiniu. Čia ypač retas smurtas prieš moteris, jei taip atsitinka, paprastai įvyksta skyrybos. „Tavo sūnus nėra mano dukters valdovas. Tavo sūnus ir mano duktė tarp savęs nekovoja”, – toks yra nuotakos tėvo požiūris į vestuves.
Kelionės keičia požiūrį į daug ką
Visiškai priešingai negu Indijoje, kurioje itin retai pamatysi vyrą su mažu vaiku, Mustango vyrai išdidžiai nešasi savo mažytes atžalas į laukus arba viešus susirinkimus, net į karaliaus tarybos posėdžius. Vaikų mirtingumas nėra labai didelis, nes jie rūpestingai maitinami ir prižiūrimi, be to, valstybė vykdo skiepų programą.
„Naiviai įsivaizduoji, kad esi šiuolaikinis žmogus, nes vairuoji automobilį, skraidai lėktuvais, nepaleidi iš rankos mobiliojo telefono… Atsidūręs Mustango karalystėje supranti, jog būti šiuolaikišku žmogumi ir turėti madingų skudurų bei žaisliukų nieko nereiškia. Pabendravęs su vietiniais išmoksti jaunai žiūrėti į gyvenimą ir savo elgesiu nejučia imi kurti naujus pasaulio modelius bei tendencijas… ” – dėstė be kelionių savo laisvalaikio neįsivaizduojantis vilnietis V.Bukauskas.