Didelės vertės svetimo turto pasisavinimu bei kitais nusikaltimais įtariamas buvęs „Moblūno” bendrovės direktorius 36 metų Darius Paliokas valstybei galbūt padarė beveik pusės milijono litų žalą, tačiau teisiamojo dalios išvengė.
Užvakar baudžiamosios bylos nagrinėjimo posėdyje įtariamasis D.Paliokas nedalyvavo, nes nusikalstamas veikas – apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, dokumento suklastojimą ir panaudojimą, sukčiavimą bei didelės vertės svetimo turto pasisavinimą įvykdė, kaip nustatyta, būdamas ligonis.
Teismo medicinos ekspertai nustatė, kad D.Paliokas nesuvokia savo veiksmų ir todėl yra atleidžiamas nuo teismų.
Tuo tarpu toje pačioje uždarojoje akcinėje bendrovėje buhalteriu dirbusiam 29 metų Artūrui Mažeikai gali tekti pajusti visą įstatymo griežtumą.
„Moblūnui” pareikštas civilinis ieškinys šioje byloje siekia 403,722 tūkstančio litų.
Dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo į teisiamųjų suolą patekęs A.Mažeika savo kaltės neneigia.
Prieš Panevėžio apygardos teismą stojo tik vienas A.Mažeika, dirbantis buhalteriu Panevėžio verslo konsultaciniame centre ir bendrovėje „Lingvo servisas”.
A.Mažeikai, jei teismas jį pripažins kaltu aplaidžiai tvarkius apskaitą, gresia bauda, laisvės apribojimas, areštas, laisvės atėmimas iki dvejų metų arba netekimas teisės dirbti tam tikrą darbą.
Bus sprendžiama dėl priverstinių medicinos priemonių taikymo D.Paliokui. Kitas posėdis vyks rugpjūčio viduryje.
Bylos duomenimis, nusikalstami epizodai apima laikotarpį nuo 2003-iųjų spalio iki 2004-ųjų sausio.
Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba „Moblūnu” susidomėjo atlikdama kitų firmų patikrinimus.
Tačiau pareigūnams nepavyko rasti dokumentų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti šios bendrovės ūkinę-finansinę veiklą. Nebuvo pateikti prekių įsigijimo, o tik pardavimo dokumentai.
Norint išsiaiškinti, kokia išties buvo bendrovės apyvarta, teko atlikti priešpriešinį patikrinimą, tai yra tikrinti tas įmones, su kuriomis prekiavo „Moblūnas”.
Dokumentus grąžindavo
Kaip teisme pasakojo A.Mažeika, į Panevėžio verslo konsultacinį centrą 2003-iųjų rugsėjį užėjęs D.Paliokas paprašė pagalbos, nes norint atidaryti vadinamąjį uabą reikia turėti buhalterį. D.Paliokas žadėjęs mokėti po 50 litų per mėnesį.
„Sutikau dirbti už tokią sumą. D.Paliokas atnešdavo dokumentus, kuriuos saugodavo pats. Po trijų dienų jis iš manęs tuos dokumentus pasiimdavo”, – pasakojo A.Mažeika.
Pasak teisiamojo, viską, ką reikėdavo pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai, jis tvarkė, bet visus popierius atiduodavo D.Paliokui.
Daugiausia bendrovė užsiėmė medienos pardavimu, nors kartais prekiavo smulkiomis detalėmis, elektros prekėmis.
„Būdavo, nuperka medieną ir tą pačią dieną kitiems brangiau perparduoda”, – sakė A.Mažeika.
Per tuos kelis mėnesius „Moblūnas” realizavo prekių daugiau nei už 1 milijoną litų, tačiau Panevėžio apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje deklaravo tik šiek tiek daugiau nei už 3 tūkstančius litų pardavimų pridėtinės vertės mokesčio. Taip valstybei buvo padaryta žala.
Žmona nusprendė tylėti
A.Mažeika tvirtino tuomet nepastebėjęs, jog D.Paliokas elgtųsi neįprastai.
„Tik dabar, kai pagalvoji, keistai atrodo Dariaus bijojimas mokesčių inspekcijos. Bijodavo net ten eiti, tačiau kodėl, nesakė”, – savo buvusio darbdavio elgesiu stebėjosi A.Mažeika.
Teisme dalyvavusi Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovė teigė turinti duomenų, jog D.Paliokas jau spėjo įsidarbinti bendrovėje Kaune. Apie tai buvo paklausta teisme dalyvavusi D.Palioko žmona, tačiau ši, pasinaudodama jai suteikta įstatymo teise, atsisakė duoti parodymus.
Iš darbo bendrovėje A.Mažeika buvo atleistas 2004-ųjų sausio viduryje.
Pirko tik parašą
Į teismą liudyti buvo kviečiamas 26 metų Valdas Vinciūnas, pasirašęs ant kai kurių „Moblūno” dokumentų. Kadangi liudytojas neatvyko, apžiūrint baudžiamojoje byloje esančią rašytinę medžiagą, buvo perskaityti jo anksčiau duoti parodymai.
Tuomet V.Vinciūnas buvo nurodęs, jog sėdint alaus bare Smėlynės gatvėje prie jo priėjo Artūru prisistatęs vyras ir paklausė, ar šis nori užsidirbti 100 litų. Sakė, kad jokio kriminalo nebus, tik reikės pasirašyti ant dokumentų.
Pasak V.Vinciūno, jis pasirašė ant kažkokio dokumento ir už tai gavo 30 litų. Tariamo Artūro paklaustas, kur vėliau būtų galima jį surasti, V.Vinciūnas atsakė, jog paprastai būna aludėje.
Knygą – į šiukšliadėžę
Po kurio laiko Artūras vėl susirado alaus bare V.Vinciūną. Į netoliese stovintį automobilį nuvestas vyras pasirašė ant kažkokių popierių ir už tai gavo 70 litų.
Kad buvo tapęs bendrovės „Moblūnas” direktoriumi, V.Vinciūnas nežinojo. Tuo metu, kai pasirašinėjo, esą buvo pagi- ringas.
V.Vinciūnui dar buvo paduota stora, apie 200 puslapių knyga, kuri, anot jo, buvo panaši į katalogą. Pavartęs ją ir nieko nesupratęs, žmogus knygą išmetė į prie baro stovinčią šiukšliadėžę.
Teisėjo paklaustas, ar ne jis buvo Artūru prisistatęs asmuo, A.Mažeika atsakė, jog ne.
Darius Krasauskas
„Panevėžio rytas”