Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje veikia paroda „Azulejo menas Portugalijoje”. Dekoratyvinių keramikos plytelių meno pavyzdžių ir aprašų parūpino Portugalijos ambasada Lietuvoje, Kamojos institutas ir Nacionalinis azulejo muziejus Lisabonoje.
Portugalai penkis šimtmečius puoselėja ir saugo šią vieną charakteringiausių šalies kultūros formų. Azulejo kokliai – spalvingos, ornamentuotos kvadratinės keraminės plytelės, kurių viena pusė glazūruota ir dekoruota. Tai svarbus portugalų architektūros elementas. Dekoruojant šiomis plytelėmis pastatų fasadus, interjerus, vidaus kiemus, pasažus sukuriamos nuostabios mozaikos. Jos užfiksuoja grožio sampratos ir stiliaus kaitą amžių srovėje.
Nuo egzotikos iki jausmingumo
Sienų mozaikų archeologai rasdavo senovės Pompėjoje, Bizantijos imperijos rūmų liekanose. Azulejo technika buvo ir tebėra naudojama Irane, Maroke, Tunise, Turkijoje, Ispanijoje, Italijoje, Olandijoje. Tokį kelią per pusę tūkstantmečio nuėjo portugalų azulejo menas.
Arabų, indų ir kitų kultūrų įtaka, Portugalijos dangaus mėlis, puikiai atsispindintis plytelių glazūroje, pastatų sienoms suteikdavo egzotiškumo. Nuo 1503 metų iš Sevilijos, kuri tuomet buvo keramikos pramonės centras, po visą šalį sklido ispanų-maurų stiliaus plytelės. Sienų ornamentai primindavo arabų nėrinius. Vėliau atsirado azulejo koklių europietiškomis gyvūnų, augalų temomis.
XVI amžiuje pradėta naudoti itališką majolikos techniką – tapyti tiesiai ant plytelių. Taip buvo patogiau komponuoti figūrines kompozicijas, istorinius siužetus. Islamiška ornamentika užleido vietą katalikiškajam simbolizmui. Ant plytelių buvo perkeliamos biblijinių graviūrų temos, Bažnyčia užsakydavo šventųjų gyvenimus vaizduojančius pano. Turtingųjų namų sienas puošdavo medžioklės, karo, mitologinės scenos.
Dar vėliau portugalai ėmė bendradarbiauti su Flandrijos meistrais. Olandų skonis susipynė su portugalų tradicijomis.
XVIII amžiuje plytelių tapytojai pradėjo pasirašinėti savo pano. Menininkai sukūrė vadinamąjį auksinį azulejo koklių laikotarpį. Šiame amžiuje didėjo portugališkų plytelių gamyba, nes ėmė plaukti užsakymai iš Brazilijos. Tuo metu buvo sukurti didžiausi istoriniai keraminiai pano. Prie rūmų durų atsirado „sveikinančių figūrų” koklių kompozicijos.
Paskui iš Prancūzijos pasklidęs rokoko stilius įpynė į vaizdus ir netaisyklingos kriauklės formų. 1775 metų žemės drebėjimas sugriovė Lisaboną, tad miestą reikėjo kuo greičiai atstatyti. Darbų skuba skurdino architektūrą ir tik azulejo plytelės gelbėjo nuo vaizdų nuobodumo.
Amžių tėkmė ir keramikos naujovės
Sienų mozaikos menas visada atsiliepdavo į architektūros stilių kaitą. Atėjus neoklasicizmo laikams ant plytelių pradėti tapyti peizažai. Šie piešiniai kartodavo freskų stilių su jų nedailintu dažytu pagrindu, daugybe šviesos, temų įvairove. XIX amžiuje Portugalijai atsigaunant po karų ir ekonomikos nuosmukio ėmė dirbti daugiau keraminių plytelių fabrikų. Stiprėjant buržuazijai atsirado pretenzingumas, eklektika.
Didysis portugalų keramikos atgimimas siejamas su Jorge Barrado vardu. Jis ieškojo naujų keramikos efektų, išauklėjo daug jaunų menininkų. Miestų plėtra, Lisabonos metro statyba skatino kurti azulejų meistrus. Atsirado optinio meno mozaikų, nuostabių pano. Į šio meno istoriją jau įrašyta dešimtys išgarsėjusiųjų vardų. Rengiantis pasaulinei parodai EXPO-98 nuspręsta įtraukti keramiką į figūrinius dailininko Ildos Davido kūrinius. Tradicinį standartinį plytelių raštą kompiuteriais jau buvo galima pakeisti didžiulių jūros gyvūnų atvaizdais, kaip Ivano Chermajeffo darbe Okeanariume.
Parodos stenduose matyti visas šis istorinis azulejų kelias. Tai didelės fotografijos, tekstai ir plytelių pavyzdžiai. Bibliotekoje taip pat eksponuojami nepaprastojo ir įgaliotojo Portugalijos ambasadoriaus Lietuvoje Antonio Tanger Correos asmeninės kolekcijos ornamentuotų plytelių pavyzdžiai.