Vilniaus fotografijos galerijoje jauni menininkai Rasa Juškevičiūtė ir slapyvardžiu Paul Herbst pasirašantis autorius pristato savo fotografijų parodą
Jaunų autorių fotografijų paroda – Rasos Juškevičiūtės serija „Pergalė” ir Paul Herbst ciklas „Dviejų merginų portretai” – palyginti su kitų jų bendraamžių eksperimentais, siūlo netikėtą pažintį. „Nueikit į Didžiąją gatvę. Pažiūrėkit, kaip įdomiai šie jauni žmonės žiūri į žmogų ir jo aplinką!” – net kelias dienas be perstojo visiems kartojo Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Antanas Sutkus. O parodos kuratorius Ugnius Gelguda LŽ kalbėjo, kad sąjungoje jau sklando idėja suburti visus jaunus ir talentingus į sekciją – kad jie neliktų nepastebėti, kad jiems būtų lengviau patekti į tarptautinius renginius ir ten atstovauti Lietuvai.
„Pergalė”
„Prieš ketverius metus, kai man buvo 18-19 metų, mokiausi Vilniaus dailės akademijos pirmame kurse ir gyvenau netoli buvusio „Pergalės” kino teatro, – LŽ pasakojo Juškevičiūtė. – Tuomet ten kiekvieną penktadienį ir sekmadienį vykdavo šokiai „Kam per 30″, o man labai knietėjo sužinoti, kas tai yra. Kai supratau, kad vienintelis būdas ten patekti – eiti ir fotografuoti, kreipiausi į direktorę.” Vadovė kategoriškai uždraudė fotografuoti šokančius žmones, bet leido su visa savo aparatūra įsitaisyti nuošalesniame kampe. „Kai pasirodydavau, muzikantai visada per mikrofoną pranešdavo: „Atėjo jauna menininkė, kas norite, galėsite nusifotografuoti, – prisimena Rasa. – Po kelių vakarų žmonės apsiprato, kad esu šalia, noriai fotografavosi. O kai neateidavau, net pasigesdavo.”
Šiandien Juškevičiūtė – jau ketvirto kurso studentė, Fotografijos ir medijos meno katedroje pasirinkusi videospecializaciją. Turbūt neatsitiktinai „Pergalės” nuotraukos – labai kinematografiški darbai, tarsi sustabdyti filmo kadrai. Ir pati autorė prisipažįsta, kad toji vieta jai priminė Ettore Scolos filmą „Balius”.
Tai antroji Juškevičiūtės paroda – dešimt įsimintinų darbų. Įspūdingas išraiškingai šokančios poros fotografijų triptikas, ilgesingas vienišos moters žvilgsnis, visai kitoks raudoniu – nuo lūpų dažų iki batelių – tviskančios moters stotas. Žmonės bučiuojasi tikriausiai pamiršę fotoobjektyvą; įdomūs du vienas prie kito kabantys diptikai – abiejuose tas pats, labai linksmas ir savimi patenkintas vyras. Iš pradžių – švyti plačia šypsena; kitur – jau glaudžiasi kaip katinas prie skirtingų moterų, turinčių įvairių vilčių.
Visi darbai stebina ir žavi skvarbiu psichologizmu; iškalbingas kiekvienas judesys, mažiausia detalė ar spalva. Šio ciklo darbų norisi pamatyti dar daugiau. „Turiu gal dvigubai tiek dėmesio vertų kadrų, – sako Rasa. – O kai kas taip ir liko juostelėse. Šiandien net pačiai įdomu, ką aš tada, dar devyniolikmetė, prifotografavau.”
„Dviejų merginų portretai”
Paul Herbst – 25 metų fotografas, pirmąkart viešai rodantis savo darbus. Jis prisipažino dar niekur nestudijavęs ir nedaug žinąs apie lietuvių fotografiją – nebent girdėjęs kelias pavardes. Šiek tiek piešė, tačiau prieš metus ėmėsi fotografijos. Ciklas „Dviejų merginų portretai” sukurtas nuo 2006 metų vasaros iki 2007-ųjų žiemos. „Fiksavau man emociškai artimas moteris, su kuriomis siejo ar sieja ypatingi jausmai, – prisipažįsta autorius pranešime spaudai. – Tai savotiškas tyrimas – bandymas suvokti, kiek esu nutolęs nuo vienos iš jų, kokia artima man tampa kita.” Tiesa, viso to parodos lankytojams fotografas nesako. Ant lapo po ciklo pavadinimu – tik devynios eilutės daugtaškių.
Nuotraukų parodoje mažiau – šešios. Tai nakties šešėliuose ar po vešliais plaukais pasislėpusių merginų veidai. Šalia – dieną ir naktį nufotografuoti miško tankumynai su žmogaus gyvenimo pėdsakais, tai, matyt, ir reiškia autoriaus „bandymą susivokti”.
„Neteikiu daug reikšmės savo darbams. Kol kas man svarbu kurti, o visa kita – kaip pavyks”, – apie pirmą savo parodą LŽ kalba Paul Herbst. Tačiau džiaugiasi, kad šeši jo darbai jau sudomino Kinijos fotografijos specialistus, du išspausdinti Australijos žurnale, dar vienas nusiųstas į garsų Italijos jaunimo žurnalą. Gal išspausdins…