Būti klasikos muzikantu nereiškia užsidaryti tarp keturių sienų, besistengiant įveikti šimtamečių chrestomatinių šedevrų techninius sunkumus. Tuo galėsime įsitikinti kovo 17-ą dieną Šv. Kotrynos bažnyčioje, klausydamiesi airių trio „Sephira” ir Šv. Kristoforo kamerinio orkestro, kurie žada mums kažką originalaus ir netikėto.
Ansamblis „Sephira” susiformavo vos prieš metus, tačiau jo pirmieji žingsniai profesionalioje scenoje bei šviežutėlis albumas „Believe” jau sulaukė didelio dėmesio ir pelnyto pasisekimo. Prieš jų debiutinį pasirodymą Dublino „Helix” teatre organizatoriai nerimavo, kad niekas neateis paiklausyti nežinomo ansamblio, prašė atlikėjų pasikviesti kuo daugiau draugų ir giminaičių… Koncerto dieną teatrą juosė ilga klausytojų eilė. Tą patį vakarą buvo surengti trys koncertai, kurių metu publika vos tilpo salėje ir stovėdama lydėjo ansamblį ilgomis ovacijomis. Tai paaiškinama: juk „Sephiros” talismanas yra aukšto lygio profesionalumo bei jaunatviško požiūrio į repertuarą ir įvaizdį derinys.
Šio trio atsiradimą inicijavo gražuolės Ruth ir Joyce O`Leary. Abi merginos muzikuoja nuo ankstyvos vaikysės – nuo tada, kai jų rankytės pakankamai sustiprėjo, kad galėtų laikyti smuiką. Kai vyresnioji sesuo Ruth grieždavo namuose svečiams, Joyce, nors ji nebuvo mokoma tų pačių pjėsių, atkartodavo jas iš klausos, norėdama priversti seserį dalintis šlove. Taigi, jos mokėsi visuomet kartu: iš pradžių Celbridge`o muzikos mokykloje pas Ann Delargy, vėliau – pas Fr. Brendaną McNally. Jų tėvų namų svetainė tebėra išpuošta diplomais ir medaliais, kuriuos dukrytės kone kasmet laimėdavo respublikiniuose smuikininkų konkursuose.
Nenuostabu, kad žavios ir talentingos muzikantės anksti pradėjo profesionalią muzikinę veiklą. Įgijusi gerų įgudžių Nacionaliniame Jaunių orkestre, penkiolikos metų Ruth buvo pakviesta griežti Šiaurės kameriniame orkestre (Northern Chamber Orchestra), vėliau griežė Ulsterio jaunimo orkestre. Baigdama Airijos Karališkąją muzikos akademiją, Ruth atliko Mendelsono koncertą smuikui Nacionalinėje koncertų salėje. Atrodytų, pasižymėjusi ir pastebėta, mergina galėjo nesunkiai laimėti vietą kuriame nors prestižiniame orkestre, užsitikrinti ateitį, dirbti mielą širdžiai darbą. Tačiau ji norėjo kažko daugiau, ji kūrė muziką…
Joyce kelias klostėsi panašiai: devynerių ji laimėjo „Perspektyviausios Airijos smuikininkės” apdovanojimą; kaip ir sesuo, griežė Nacionaliniame Jaunių orkestre, Ulsterio orkestre. Studijuodama Karališkoje muzikos akademijoje, pasirodydavo solo su akademijos kameriniu ir simfoniniu orkestrais. Tačiau dar vaikystėje paaiškėjo, kad mergaitė turi gražų balsą, tad Joyce niekuomet gyvenime nesiliovė dainavusi, su ypatingu malonumu atlikdama savo sesers dainas. Taigi, seserys nutarė muzikuoti drauge, bet du smuikai ir vienas balsas negalėjo sukurti pilnatviško harmoningo audinio, kuris padėtų išpildyti jų originalią muzikinę viziją. Trūko pianisto…
Ruth susidraugavo su Colmu Henry dar vaikų orkestre. Išsiskyrę keleriems metams, jie susitiko vėl Henry rečitalyje. Ruth liko nustebinta seno pažįstamo skambinimo branda ir jausmingumu, o jis kaip tik tuo metu blaškėsi tarp savo ateities planų… Gimęs muzikų šeimoje, jis ir pats pasuko garsų meno keliu: iš pradžių klausydamasis įrašų, po to bandė pūsti tromboną, tačiau, sulaukęs šešerių, apsistojo ties fortepijonu. Dar paauglystėje pradėjęs koncertuoti viešai, Colmas greitai pelnė vieno gabiausių šalies jaunų pianistų reputaciją, vienodai sėkmingai pasirodydamas klasikos ir džiazo kontekstuose. Seserys O`Leary pakvietė jį į savo draugiją, ir jis, susižavėjęs Ruth kūryba ir Joey balsu, įsijungė į kūrybinę komandą, kuri pasivadino „Sephira”.
Tai ne pop ansamblis, ne avangardo atlikėjai ir ne klasikinis kamerinis trio. Tai trys jaunos, žavios asmenybės, pristatančios klausytojo teismui savo originalią kūrybą, kuri pagrįsta jų ilgamečio sąlyčio su klasikine muzika patirtimi ir rezonuoja su šiuolaikinio pasaulio vertybėmis.