Adelės tepalai, Jadvygos žolės

Per Kaziuko mugę jų produkcijos pardavimo vietos buvo beveik šalia. Abi apgultos pirkėjų, smalsuolių ir šiaip klausinėtojų: „Ar turite bruknių lapų? O beržo pumpurų? Neturite?! Kas nuo aukšto kraujospūdžio? Čia nuo gripo? O kur ežiuolės?”

Kai kas azarto apimtas pirko ir po penkis iš Mažeikių rajono atkeliavusius „Jadvygos žolių” pakelius – visiems šeimos nariams po vieną, nuo skirtingų negalavimų. „Ekologinis vaistažolių ūkis” skamba kaip burtažodis. Tokį sukūrė provizorė farmakognostė Jadvyga Balvočiūtė. Pagal jos receptūras ruošiamiems arbatų mišiniams naudojamos tik šiame ūkyje išaugintos žolelės. O jei žaliava renkama kitur, tai tik iš ekologiškų, sertifikuotų natūralių plotų.

Žolininkė Adelė Karaliūnaitė iš Pasvalio rajono sako: „Kartais tereikia išeiti į gretimą mišką, paupį ar pievą ir nusiskinti žolelę – ji pastiprins sveikatą.” Visi augalai, kuriuos savo gaminamiems vaistams renka ši moteris, „auga mūsų Tėvynės miškuose ir pievose”.

Iš Kaziuko mugės A.Karaliūnaitė grįžo beveik tuščiomis – pirkėjai „iššlavė” viską. Ypač graibstė arbatas imunitetui stiprinti ir iš 27 žolelių sutaisytą tepalą „Ieva” (nuo peršalimo ligų ir pūslelinės). Į mugę žolininkė buvo atsivežusi ne tik tepalų ir arbatų, bet ir savo parengtą lietuvių senovinių vaistų receptų knygelę „Ant gyvatės odos”. J.Balvočiūtė dalį savo žinių sudėjo į neseniai pasirodžiusią kartu su botaniku Zigmantu Gudžinsku parašytą veikalą „Lietuvos vaistiniai augalai”. Jo paantraštė – „Pažįstami, bet nežinomi, kūno sveikatai, sielos džiaugsmui”.

Siūlyte siūlosi pagelbėti

Žiemos atokvėpis ūkyje Gyvolių kaime Mažeikių rajone baigėsi. Dabar renkami pumpurai (beržų, pušų) ir žievė. Tačiau daugiausia darbo bus nuo kovo pabaigos-balandžio pradžios, kai prasidės augalų vegetacija. Ir taip iki pat metų galo. J.Balvočiūtė sako mėgstanti visus metų laikus, jai mielas bet koks oras.

Mėgstamas A.Karaliūnaitės metas – ruduo. Didelis darbymetis – šaknų rinkimas. Jau vasarą buvo nusižiūrėtos vietos, kur kasti žaliavą vaistams. Žolininkė renka daug šaknų, tai stiprūs vaistai. „O kol nuvyksti iki miško, pelkės ar griovio, turi užtektinai laiko gėrėtis rudeniu. Žolininkas paprastai yra vienišius”, – sako ji.

J.Balvočiūtė yra sukūrusi jau 53 žolelių arbatų (nuo įvairių negalavimų) receptūras, sudėsčiusi 11 organizmą stiprinančių žolelių mišinių. Pasak jos, šiai kūrybai galioja griežtos farmakognostinės, fitoterapinės normos (bene svarbiausia – nepakenk). Augalais J.Balvočiūtė domisi nuo seno. Tiriamąjį darbą ji dirbo Kauno botanikos sode. Arbatų sveikatai gerinti ėmėsi tam, „kad žmones pasiektų mūsų turtingos gamtos žolės, kurios siūlyte siūlosi pagelbėti”. Didžiąją dalį receptūrų yra peržiūrėjusi ir „palaiminusi” Eugenija Šimkūnaitė. Provizorė prisipažįsta, kad konsultacijų pageidaujantys žmonės ją tiesiog atakuoja.

Maišyti uosio šaknies lazdele

Lietuvos veterinarijos akademijoje studijavusi ir 12 metų veterinarijos gydytoja dirbusi A.Karaliūnaitė sako, kad „tuomet veterinarijoje buvo naudojama daug vaistinių žolelių trauktinių, miltelių”. Nemažai liaudies medicinos ir veterinarijos žinių ji pati yra surinkusi per kraštotyros ekspedicijas. „Kai verdu vaistus, kūrenu tik uosines malkas. Maišau iš uosio šaknies pagaminta lazdele”, – rašo knygelės įžangoje žolininkė. Lazdele, padaryta iš kadagio šaknies, maišomi tirpalai, ištraukos. Ji naudojama tada, kai vaistas neverdamas, o tik maišomas (su degtine, tirpsmo vandeniu, aliejumi, medumi).

Su Kanados mokslininkais žolininkė tariasi dėl, tarkim, spanguolių ar kanapių naudojimo gydymui. Netradicinės medicinos simpoziumuose Jūrmaloje ji yra nemažai bendravusi su rusų mokslininkais, ketina vykti domėtis Gardino (Baltarusija) vėžinių ligų instituto specialistų patirtimi naudojant žolinius preparatus. A.Karaliūnaitės knyga „Ant gyvatės odos” nedidelė, tačiau į ją sąmoningai nebuvo dedami plačiai liaudyje žinomi receptai. Antroji, jau rengiama, bus didesnės apimties, darbinis jos pavadinimas: „Lietuvaitės darželis – galinga vaistinė”.

Kad plaukai būtų gražūs

Rudenį prisikasti pirmamečių paprastųjų varnalėšų (Arctium tomentosum Mill.) šaknų, jas nuplauti ir supjaustyti. Džiovinti šiltoje vietoje ant rankšluosčio. Laikyti drobiniame maišelyje tamsioje vietoje.

Saują džiovintų varnalėšų šaknų, 8 juodalksnio kankorėžėlius, 8 erškėtuogės uogas, saują dilgėlių lapų užpilti 2 litrais verdančio vandens ir pavirti 10 min. ant labai silpnos ugnies. Pridengti storu rankšluosčiu ir palaikyti pusvalandį, kad gerai pritrauktų. Nukošti per tankų audinį ir nuoviru skalauti ištrinktus plaukus.

Vonelės kojoms iš paprastojo lazdyno

Porą saujų lazdyno žirginėlių užpilti 3 litrais šalto vandens ir pamirkyti keletą valandų. Vakare užvirinti ir pavirti 15 minučių. Jei vandens bus per mažai, galima papildyti verdančiu vandeniu. Išvirus supilti su visais žirginėliais į dubenį ir mirkyti kojas. Tinka, kai šąla kojos, skauda sąnarius, skirsta kulnys, kamuoja kojų nuovargis, podagra, plečiasi kojų venos, veriasi opos. Voneles galima daryti kas vakarą keletą savaičių iš eilės.

Bruknių sirupas

Vieną stiklinę bruknių uogų sutrinti ir, šildant puode dvigubu dugnu, sumaišyti su dviem stiklinėmis medaus. Ataušinti, nukošti. Supilti į stiklainį, užrašyti, kas supilta. Laikyti šaldytuve. Gerti po valgomąjį šaukštą sirupo kelis kartus per dieną. Palengvina kosulį, saugo nuo peršalimo ligų pasikartojimo. Sustiprina antibiotikų poveikį, neleidžia druskoms kauptis sąnariuose.

A.Karaliūnaitė. Ant gyvatės odos. V., Ars Vita, 2007

Erškėtuogės nuo gripo

Paprastųjų erškėčių vainiklapių, vaisynų, kartais ir lapų antpilai vartojami kraujavimui stabdyti, šlapimo išsiskyrimui skatinti, viduriams laisvinti, organizmui stiprinti. Erškėtuogių arbata gydomas peršalimas, skrandžio uždegimas, ji padeda sergant gripu, kvėpavimo takų infekcinėmis ligomis. Daugumos erškėčių vaisynuose labai daug vitaminų ir mineralinių medžiagų, flavonoidų ir kitokių biologiškai aktyvių junginių, juose esama riebiųjų rūgščių (tikruosiuose kitų augalų vaisiuose jų būna itin retai). Tyrimais nustatyta, kad kaip maisto papildai vartojamos erškėtuogės ir jų preparatai sumažina tikimybę susirgti onkologinėmis ligomis, kartais pristabdo auglių augimą. Erškėtuogių sirupo dedama į mikstūras nuo kosulio, juo pagardinami vaikams skirti vaistai.

Jonažolė prieš AIDS

Paprastosios jonažolės – labai seniai gydymui naudojamos vaistažolės. Ilgą laiką buvo labai vertinamos, bet XIX a. primirštos, o per kelis pastaruosius dešimtmečius tyrimais nustatyta, kad šie augalai turi išskirtinių savybių ir yra veiksmingi gydant nervų sistemos ligas. Klinikiniais tyrimais įrodyta, kad paprastųjų jonažolių preparatai padeda sergantiesiems lengvo ir vidutinio laipsnio depresija, tačiau netinka nuo chroniškos depresijos. (…) Paprastosiose jonažolėse yra daug biologiškai aktyvių junginių, iš kurių svarbiausi hipericinas ir pseudohipericinas. Nustatyta, kad šie junginiai veiksmingai slopina retrovirusų dauginimąsi, todėl tiriamos jų pritaikymo galimybės gydant virusines ligas, pavyzdžiui, AIDS. (…) Jonažolėse esančios medžiagos padidina organizmo jautrumą ultravioletiniams saulės spinduliams, o jautriems žmonėms oda gali nudegti net tada, kai ant jos patenka jonažolių sulčių. (…) Jonažolių preparatų nereikėtų vartoti ilgai.

Pupalaiškiai nuo anoreksijos

Iš trilapių pupalaiškių pagaminti preparatai nuo seniai vartojami skrandžio ligoms gydyti ir organizmui stiprinti, tačiau jų patariama vengti sergant skrandžio uždegimu arba esant skrandžio infekcijai. Šių preparatų taip pat negalima vartoti viduriuojant, sergant dizenterija ar kolitu. Trilapių pupalaiškių antpilas turi uždegimą slopinančių, sutraukiamųjų, vidurius laisvinančių, skrandžio sekreciją, šlapimo ir tulžies skyrimąsi skatinančių savybių. Nuoviru gydomi nuo chroniškų ar užkrečiamųjų ligų nusilpę ir išsekę ligoniai, kai reikia pagerinti apetitą ir sustiprinti organizmą. Nuoviras padeda nuo anoreksijos, reumato, vidurių pūtimo. Trilapių pupalaiškių nuoviras arba antpilas turi būti vartojami nedidelėmis dozėmis.

Z.Gudžinskas, J.Balvočiūtė. Lietuvos vaistiniai augalai. K., Šviesa, 2007