Intensyviam kūrybiniam sezonui besirengiantis V.Masalskis kiekvieną ankstų rytą važiuoja su dviem vokiečių aviganiais į mišką, prigludusį prie Vievio, kuriame gyvena.
Šios tradicinės išvykos ar kelionės pas geidžiamus žmones, kūryba suteikia aktoriui ir režisieriui dvasinių jėgų. Fizinę savo sveikatą menininkas laiko dvasinių jėgų įkaite.
V.Masalskis už penkerius savo asmenybės tvirtėjimo metus dėkingas… autoavarijai, kurią laiko likimo pasiųstu įspėjimo ženklu netvarkingo gyvenimo kelyje.
Ne autoavarija kalta dėl ligos
Bet kuriuo metų laiku į Aukštosios Panemunės sodybą užsukantis skrybėlėtas vyriškis – jokia naujiena čia gyvenančiam gydytojui chirurgui Gintautui Laurinavičiui. Jis žino, kad juodos skrybėlės savininkui Valentinui Masalskiui reiks eilinį kartą pagelbėti naudojant manualinės terapijos metodą, tiesiog stebuklingai padedantį šiam ligoniui.
„Prašau nelaikyti autoavarijos mano ligos pradžia, – perspėjo Valentinas, lėtai gurkšnodamas rytinę kavą gydytojo kieme. – Autoavarija ir su ja susijusi liga – mano buvusio neteisingo gyvenimo pasekmė. Jei ne alkoholis, aš nebūčiau šitaip sulaužytas, tačiau tai, kas įvyko, sustabdė mane nuo kitų klaidų. Aš tvirtai įsitikinęs, kad liga nėra atsitiktinumas. Juk ir gripu susirgęs žmogus gauna ženklą, kad jis turi pasirūpinti savo sveikata, kad jo gyvenime kažkas negerai”. Po sunkios stuburo traumos V.Masalskis mokėsi gyventi su jos pasekmėmis.
Lemtingas pakvietimas filmuotis
„Gydytojai po operacijos pranešė, kad buvo lūžę trys kaklo ir nugaros slanksteliai. Iš pradžių, kai buvau visiškai paralyžiuotas, medikai sakė, kad nejudinsiu nei kojų, nei rankų.
Po šiek tiek laiko išgirdau, kad nejudinsiu tik kojų, tačiau neurochirurgai ir reabilitologai padarė viską, kad galėčiau ir vaikščioti, ir rankas judinti. Po pusmečio – tai buvo 1999 metų pavasarį – gavau Šarūno Barto kvietimą filmuotis jo būsimame vaidybiniame filme „Laimė”. Turėjau ryžtis važiuoti į Afriką, nes filmo režisierius savo kūrybinį sumanymą nutarė realizuoti Maroke”, – pasakojo aktorius.
Su V.Masalskiu kartu išvažiavo ir gydytojas chirurgas Gintautas Laurinavičius.
„Aš turėjau būti pasirengęs visokiems netikėtumams ir tęsti tai, ką puikiai padarė gydytojai neurochirurgai ir reabilitologai, – tvirtino G.Laurinavičius. – Valentino rankų ir kojų raumenys buvo labai nusilpę, todėl kiekvieną rytą eidavome su juo pasivaikščioti. Ilgainiui pradėjome vaikščioti į Atlaso kalnus, kaskart vis labiau nutoldami nuo stovyklos. Valentinas nešdavosi maišą ir plaktuką, kuris buvo reikalingas unikalioms uolienoms atskelti – jose yra išlikę dviejų milijonų metų senumo suakmenėję vabalai ar kirmėlės.
Mat prieš tiek metų dabartinių Atlaso kalnų vietoje buvo jūros dugnas”, – pasakojo gydytojas.
Aktorius iš tų kelionių grįždavo tempdamas maišą originalių akmenų ir tokiu būdu stiprindamas avarijos sugriautą sveikatą.
Emocijų testas kalnuose
Valentinas iki šiol prisimena, kad nuvažiavęs į Maroką vos judino rankas ir nepailsėjęs tegalėjo paeiti 50 metrų. „Iš pradžių negalėjau pats užsisegti marškinių sagos, o norėdamas išsivirti barščių sriubos, gal pusvalandį lupau burokėlį. Po to pravirkau.
Maža to, kad fizinės jėgos buvo tokios menkos, aš nežinojau, ar valdau po avarijos savo emocinį pasaulį. Netrukus pasitaikė proga tai patikrinti.
Mane režisierius nuvežė į kalnus ir liepė pabūti vienam. Toje vienatvėje ant plikos uolos prasiveržė mano rauda ir aš supratau, kad valdau savo emocinį pasaulį”, – pasakojo V.Masalskis.
Aktorius prisipažino, kad dykumoje, kur nėra žalios spalvos, gyvenimas atrodė tarsi Mėnulyje. Aktorių tai labai vargino psichologiškai, tačiau jis turėjo tvirtą ramstį – gydytoją.
Sukrėtė kontrastai
Psichologinio ir moralinio ramsčio neliko, kai visa filmavimo grupė, pasibaigus darbui, iš Londono oro uosto išvyko į Vilnių, o V.Masalskis pasiliko.
„Aš pasilikau tyčia, – prisipažino pašnekovas. – Išgyvenimai po ekstremalių situacijų: avarija, sunkūs marokiečių gyvenimo vaizdai mane dar kartą sukrėtė, kai išvydau reklamose paskendusį Londoną, jo dirbtines šypsenas. Supratau, kad dar negaliu grįžti į europinį dvasios kičą. Tad po juoda skrybėle vėl susidraugavau su viskio buteliu”.
Anot V.Masalskio, svarbu turėti idėją. Tuomet kūnas jai paklūsta. Londone jis neturėjo jokios idėjos ir todėl nesirūpino fizine sveikata. Idėjų atsirado, kai buvo surastas ir pargabentas į Lietuvą – Valentinas pradėjo pats kurti spektaklius, kurie sulaukė nevienareikšmių vertinimų.
„Dabar su aktoriumi Šarūnu Puidoku pradedame kurti monospektaklį pagal Patriko Siuskindo „Kontrabosą”. Šis spektaklis artimas mano statytai „Įpročio jėgai”. Tai bus aktorinis spektaklis apie fanatiką kontrabosistą, kurio gyvenimas, kaip ir mūsiškis, kupinas tragiškos linksmybės. Rengdamasis šio spektaklio repeticijoms, dar nevartoju vitamino C, tačiau jo prireiks, kai išeisiu su šiuo spektakliu į finišo tiesiąją – rugsėjį ar spalį”, – tvirtino režisierius.
Penkeri metai – abstinentas
Bene anksčiausiai Vievyje keliasi Valentinas Masalskis – apie 4-5 valandą. Keliasi ne vien todėl, kad reikia jo vokiečių aviganiams miške palakstyti ar pačiam parsinešti namo šakų originaliai tvorai.
„Anksti rytais, kai protas būna pats skaidriausias, apgalvoju būsimą repeticiją. Beje, mano galva ir dieną būna švari, nes jau penkeri metai negeriu net alaus. Tad esu atsakingas ne tik už savo elgesį ir žodžius, bet pajėgus atlaikyti didelius psichologinius ir fizinius krūvius”, – tvirtino V.Masalskis.
Išlaikyti fizinę ir dvasinę sveikatą kūrėjui padeda ir išvykos pas jam mielus žmones. Neseniai V.Masalskis grįžo iš Valkininkų, kur vasaroja žinomas obojininkas Juozas Rimas.
„Aš sužavėtas šiuo žmogumi, jo erudicija ir nuolatiniu tobulėjimu. Juk jis ne tik puikus muzikantas, bet ir dabar, įžengęs į septintąją gyvenimo dešimtį, pradėjo dainuoti. Buvau jo koncerte Kauno rotušėje. Tai buvo nuostabu”, – kalbėjo apie savo intelektualių pašnekesių bendrininką V.Masalskis, kuris pats dėmesingas savo sielos auginimo reikalams.
Dėkingas jį prisiminusiems žmonėms
Numalšinęs dvasinį alkį, su dviguba energija kimba į darbus. Tai dažnai baigiasi skubiu vizitu pas G.Laurinavičių. Štai ir dabar Valentinas persistengė rinkdamas iš laukų akmenis, veždamas juos namo ir pats grįsdamas kiemą.
„Gintas per penkias minutes rankomis „sustumdė” į vietas mano stuburo slankstelius, išmaigė ir štai aš vėl nejaučiu jokio skausmo”, – tvirtino V.Masalskis. Jis labai pasitiki gydytoju, nes jų draugystė atlaikė sunkius išbandymus Afrikoje. Be to, gydytojas visuomet paaiškina aktoriui, ką jis daro stuburui, kodėl to reikia ir kaip jam elgtis toliau. Anot V.Masalskio, tai labai svarbu kiekvienam ligoniui.
Po vizito pas gydytoją V.Masalskis skuba pas savo seserį gydytoją neurologę, kuri puikiai išmano homeopatiją ir akupunktūrą.
„Ji žino, kokius žolinius vaistus ir į kokį kūno tašką odoje suleisti vaistus, kad jie suteiktų kuo daugiau naudos. Vievyje aš vartoju homeopatinių vaistų kapsules, o vitaminą C susileidžiu pats, kai ateina pats kūrybos įkarštis”, – sakė pašnekovas.
Anot V.Masalskio, sunki liga grąžino į gyvenimą egoistiškai pamirštus žmones.
„Neseniai Kaune, turguje, sutikau teatro budėtoją Laisvutę Kesiūnienę. Ji man papasakojo, kaip važiuodama autobusu į Šiluvą prašė kartu važiavusiųjų pasimelsti už mane – aš tuo metu buvau po tos siaubingos avarijos. Tai kaip aš galėjau nepasveikti, kai už mane tiek žmonių meldėsi?!” – nuoširdžiai klausė Valentinas Masalskis, kilstelėjęs savo nuolatinę palydovę – juodą skrybėlę.
Virginija Skučaitė