„Lietuvos žinios” mėgino archyvuose ieškoti valstybės nepriklausomybės atkūrimo istorinės atminties ir įsitikino, kad ji ne tik saugoma, bet ir nesulaikomai blėsta
Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarė Birutė Valionytė, apsilankiusi Lietuvos centriniame valstybiniame archyve sutiko nuoširdžiai ir kruopščiai dirbančių specialistų. Jie triūsia negailėdami net poilsio dienų ir vakarų. Vis dėlto, signatarės požiūriu, naujausios istorijos ir ypač jos svarbiausieji įvykiai stokoja archyvo specialistų dėmesio.
„Paprašiau, kad signatarų kartotekoje surastų vieną mano kolegų. Suradome, tik ne signatarą, o vieno kolūkio socialistinio darbo didvyrį. Vis dėlto aptikome ir ieškomą nuotrauką. Ji buvo įvardyta taip: „Bendras salės vaizdas.” Jei dabar nebus tikslių fotodokumentų aprašų, ir tos praeities neliks”, – teigė signatarė.
Istorijos tvarkymas
Fotodokumentų skyriaus vyriausioji archyvistė Ramutė Vaikšnoraitė sutinka, kad naujausios istorijos dokumentai iš tiesų dar nėra sutvarkyti. „Archyve nieko gatavo nėra. Tenka atrinkti fotojuostas, iškirpti, suteikti archyvinį numerį, aprašyti. Metams bėgant blėsta vardai ir pavardės. Neseniai pradėjome tvarkyti šiuos fotodokumentus, kol kas nedaug spėjome nuveikti”, – sakė Vaikšnoraitė.
Mėgstanti savo darbą moteris didžiuojasi, kad pavyko sukaupti didelį fotodokumentų fondą. Turtingą archyvą atidavė ilgametis „Vakarinių naujienų” fotografas Jonas Juknevičius. „Matau, kad mano gyvenimo neužteks jį sutvarkyti, – sakė specialistė. – Reikia daugiau darbuotojų. Bet vis tiek džiaugiuosi, kad į prašymą atiduoti fotodokumentus atsiliepė fotomeistrai Algirdas Sabaliauskas, Romas Jurgaitis, Vladas Ščiavinskas, Jonas Staselis. Tai jau vardiniai archyvo fondai. Tikrą paminklą Kelmei savo darbu pastatė fotografas Algimantas Bitvinskas. Vieną dieną sulaukiau jo su visu asmeniniu archyvu. Tokius žmones vadinu pasišventėliais. Mūsų misija – sukaupti kuo daugiau, kad nė viena svarbiausių įvykių detalė nebūtų pamiršta, o bylotų apie mūsų tautos valią atkurti valstybę”, – tikino Ramutė.
Nepriklausomybės Akto istorija
Kovo 11-osios Nepriklausomos Valstybės Atkūrimo Aktas saugomas Lietuvos valstybės naujajame archyve. Jo direktorė Irena Kasciuškevičiūtė atvėrė archyvo saugyklos duris ir parodė seifą. „Išimame originalą pravėdinti, tačiau rodome jį retai. Tokia dokumento saugojimo tvarka. Seifas nedegus, pripildytas smėlio, ir jame – tik vienas Aktas”, – atrakindama seifą pasakojo direktorė. Aktas su signatarų parašais įdėtas į drobės aplanką, apdengtas pergamento popieriumi. Dukart jis buvo palikęs saugyklą. 2005 metų kovo 11-ąją originalas buvo eksponuojamas Seime, minint 15-ąsias metines. Parlamente originalas pabuvojo ir per Didžiosios Britanijos karalienės vizitą. Lydimas apsaugos dokumentas nuvežtas ir parvežtas į saugyklą. Čia jis saugomas nuo 1999 metų. Lietuvos valstybiniame archyve Aktas atsirado 1993-aisiais. Tada dokumentas tarsi grįžo iš tremties. Trapi atkurtos nepriklausomos valstybės padėtis ir tvyrojusi įtampa paskatino itin skrupulingai saugoti Aktą. Jis buvo patikėtas kardinolui Vincentui Sladkevičiui. Pradėjus veikti Prezidentūrai Aktas iškilmingai buvo įteiktas valstybės archyvui. Iš Kauno jis atvežtas tūtoje, kurioje buvo laikoma popiežiaus bulė. Tūta grąžinta arkivyskupijai.
Juridinis dokumentas – Seime
„Mūsų saugomas Nepriklausomybės Akto originalas nėra juridinis dokumentas. Oficialus dokumentas turi būti ne tik pasirašytas, bet ir registruotas. Ant šito data užrašyta, parašai yra, bet nėra registracijos numerio. Tad iš tikrųjų juridiškai galiojantis Aktas saugomas Seime. Jį 1990 metų kovo 11-ąją pasirašė Aukščiausiosios Tarybos (AT) pirmininkas Vytautas Landsbergis ir AT sekretorius Liudvikas Sabutis”, – aiškino archyvo direktorė. Ilgainiui visi pamėgo Naujajame archyve saugomą originalą su visais parašais. Archyvas padarė itin tikslią spalvotą jo kopiją. Pasak direktorės, kopija net gražesnė negu originalas.
Archyvas prieš porą metų sulaukė įdomaus klausimo ir buvo pradėjęs kone detektyvinį tyrimą. Klausėjas po Kovo 11-osios Aktu pasigedo signataro Kęstučio Rimkaus parašo. Darbuotojai pradėjo tyrinėti parašus, nors tai ir ne archyvo specialistų priedermė. Suskaičiuoti ir tiksliai pasakyti, kieno parašo nėra, kažin ar kas galėtų. Vieni parašė vardą ir pavardę, ne visų parašus įmanoma perskaityti.
„Smetonos laikais tų, kurie pasirašydavo neaiškiai, nepriimdavo į valstybės tarnybą”, – juokavo direktorė.
O laikas nelaukia. Kai archyvo specialistės, gavusios Sausio 13-osios fotodokumentus mėgino aiškintis, kas šalia ko stovi, susidūrė su problema. Atsirado daug neatpažintųjų, o nuotrauka be metrikos – nevertinga. Nuo Kovo 11-osios prabėgo 17 metų. Ar neišliks istorijos rate tik dešimtis ilgėliau politikoje buvusių asmenybių, nuolat matomų žmonių?
Asmeniniai archyvai
Naujajame archyve saugomi signatarų asmeniniai archyvai. Vyriausioji archyvistė Auksė Užkurnienė džiaugėsi, kad pradėjus dirbti saugykloje tebuvo vienas – LR prezidento rinkimų dokumentų fondas, dabar saugykla pilnutėlė. Archyvarai įpratę dokumentus matuoti metrais. Štai vienas atgabeno 12 metrų, o archyve liko šeši. Mat to paties dokumento atidavė po keliolika egzempliorių. Archyvistė Auksė laiko itin vertingais Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojų Bronislovo Kuzmicko ir Kazimiero Motiekos fondus. Jų dokumentai sutvarkyti, parengtos bylos ir aprašai. Signataro Kazimiero Antanavičiaus didelį archyvą perdavė saugoti jo našlė. Čia saugomi Bronislovo Genzelio, Vytenio Andriukaičio, Virgilijaus Čepaičio, Sauliaus Pečeliūno atiduoti archyvai. Fondų sudarytojai pasirašė sutartis, ir jų archyvai prieinami visiems, kuriuos domina asmenybė, laikas ar įvykiai.
Tabu Sąjūdžio dokumentams
Sąjūdžio archyvas turi nepaprastą statusą. Jo šeimininkai – dabartinis Sąjūdžio vadovas Rytas Kupčinskas, pasirašydamas sutartį, įrašė sąlygą, kad šis fondas prieinamas gavus raštišką leidimą. „Paradoksali situacija, ir tiek. Tai vienintelis fondas, ribojantis viešumą. Mūsų archyve dirbo japonas ir prašė leisti susipažinti su Sąjūdžio dokumentais. Neleidome, nes neturime teisės. Jis kelis kartus kreipėsi į Kupčinską. Šis vis žadėjo. Taip būtų japonas ir išvažiavęs be nieko, bet padėjo Kupčinsko pavaduotojas Andrius Tučkus, pats atvežęs leidimą”, – pasakojo archyvistė Užkurnienė.
Ar ne paradoksas? Sąjūdis buvo visos Lietuvos judėjimas, o dabar jį tarsi kažkas pasisavino, tarsi jo dokumentai būtų vieno asmens nuosavybė. Dalis Sąjūdžio dokumentų, saugomų šio archyvo asmeniniuose signatarų fonduose, yra vieši. Unikalios medžiagos esama Sauliaus Pečeliūno ir kituose fonduose. Jie atviri, imkite ir skaitykite. Kiti juos savaip brangina. Galbūt rašo atsiminimus?
Knygos simbolis
Kovo 11-osios Akto signataras Vytenis Andriukaitis prisipažino, kad archyvui perdavė ne visus sukauptus dokumentus. Daugumą jų ketina panaudoti rengiamoje knygoje. Ji bus apie visų pamirštą LTSR Aukščiausiosios Tarybos 11-ojo ir 12-ojo šaukimo sesijas, atlikusias bene svarbiausius namų darbus žengiant Kovo 11-osios link. „Negalime nutylėti to laiko ir tų žmonių. Dar negarbingiau pamiršti, kokie darbai buvo atlikti 1989-aisiais. Buvo priimti fundamentalūs įstatymai: referendumo, balsavimo, panaikintas konstitucinis straipsnis dėl kompartijos vadovaujančio vaidmens. Sąjūdis gavo teisę kelti kandidatus. Tai įvykių lavina, jie atvedė mus į nepriklausomybę”, – išdavė paslaptį apie rengiamą knygą Andriukaitis.
Signataras patvirtino, kad oficialus nepriklausomos valstybės atkūrimo dokumentas pasirašytas dviem parašais. „Tačiau tas, po kuriuo pasirašė 124 deputatai, turėjo didžiulę moralinę ir politinę prasmę. Paskelbus aktą, nežinojome, kas mums gali nutikti. Galėjome patekti į kalėjimus, sulaukti represijų. Todėl buvo pasiūlyta balsuoti vardinėmis kortelėmis ir pasirašyti po aktu. Dokumentas buvo atviras. Pradėtas Aukščiausiojoje Taryboje jis simbolizavo atvirą knygą. Pasirašytas aktas buvo atsakas skleistai propagandai, kad saujelė, susirinkusi naktį, padarė perversmą be tautos valios, be referendumo. Tuo metu atlikome teisingą žingsnį. Nenusižengėme juridinėms procedūroms, tai buvo itin svarbu”, – prisiminė Kovo 11-osios Akto signataras Andriukaitis.