Po 17 Nepriklausomybės metų Kovo 11-osios Akto signataras Kazimieras Motieka konstatuoja: kai kas negali gyventi be rusų, o kai kas nepatenkintas personalijomis
Kovo 11-osios Akto signatarą, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Prezidiumo narį, advokatą Kazimierą Motieką kalbinome Nepriklausomybės atkūrimo šventės proga.
– Nepriklausomai Lietuvos valstybei – septyniolika, po metų pilnametystė. Tai jau beveik suaugęs, asmenybės bruožų įgijęs, tačiau dar nesusiformavęs asmuo. Galbūt taip galima paaiškinti makabriškus savivaldos rinkimų Vilniuje rezultatus. Kokią matote šiandieninę Lietuvą?
– Tai, kas buvo 1990-aisiais, galime tik maloniai prisiminti. Deja, pražiopsojome žmonių vienybę. Tai ir kelia problemų, kurias turime – partijose, rinkimuose, ir net Lietuvos nepriklausomybės išdavystę.
– Kas ką išdavė?
– Jeigu nebūtų išdavysčių, nebūtų ir prezidento apkaltos. Štai Vytautas Petkevičius rašo įvairias knygas. Tai – žmogus, išdavęs Sąjūdžio idealus, parsidavęs revanšistams rusams, kurie siekia Lietuvoje atkurti valdymą ir turėtą įtaką.
– Kaip vertinate savivaldos rinkimus ir po jų vykstančias derybas?
– Vis labiau linkstame į Rusijos glėbį. Porinkiminėse televizijų laidose dalyvauja įvairių partijų vadovai, tarp jų – partijos „Tvarka ir teisingumas” pirmininkas. Visi žino, kad Rolandui Paksui nepasitikėjimas buvo pareikštas dėl jo santykių su Jurijumi Borisovu, kuris nėra Lietuvos pilietis, o jo interesai, kaip ir verslas, nesusiję su Lietuva. Akivaizdu, kodėl Paksas neteko prezidento pareigų. Pagaliau turime Konstitucinio Teismo nutarimą. Dabar viskas lyg užmirštama. Pats Paksas siūlo pamiršti praeitį ir galvoti apie kitus dalykus. Tačiau kaip su tokiu žmogumi galima kalbėti „apie kitus dalykus”, jeigu jį slegia tokia kupra?
– Esate vienas iš nepriklausomybės atkūrimo tėvų. Dėl ko šiandien labiausiai skauda širdį?
– Jeigu valdžia labiau rūpintųsi žmonėmis, nereikėtų sekti pasakų, kaip iš užsienio ištraukti ten išvykusiuosius. Emigracijos priežastis paprasta – žmonės negali pragyventi, išlaikyti šeimos, nusipirkti buto. Jeigu valstybė nepajėgi sutvarkyti savo piliečių gerovės, reikėtų pamąstyti apie lėšų taupymą: nukreipti pinigus socialiniams klausimams spręsti, o ne pūsti valdymo aparatą ir tęsti milijonus kainuojančias valstybines statybas. Pinigai naudojami ne pagal paskirtį.
Kita vertus, jei valstybė finansiškai nepajėgi, reikia tartis su tais pačiais žmonėmis. Būtina konkrečiai pasakyti, kada ir kaip pagerės materialinis jų gyvenimas. Tačiau tada, kai reikia kalbėti apie atlyginimus, atrodo, jog tai neliečiama tema. Iš kur bus vienybė, jeigu valdžia atitrūkusi nuo žmonių, kurių pastangomis ir tapo nepriklausomos Lietuvos valdžia? Tai ir yra didžioji tragedija. Net nesinori kalbėti apie absurdiškus valdžios sprendimus atimti iš pensininkų galimybę užsidirbti keletą litų dangstantis tuo, esą taip atimamas uždarbis iš jaunimo. Jeigu pensininkas gaudavo kelis šimtus litų, negi įmanoma, kad jaunas žmogus, atėjęs į šį darbą ir gaudamas tokią algą, bus patenkintas?
Taigi teigiamas patosas, buvęs po Kovo 11-osios ir tuomet, kai Maskva paskelbė blokadą, o žmonės tvirtino: „Iškentėsim viską” ir net buvo pasiryžę dėl laisvės badauti, nyksta. Kas šiandien vyksta? Peršama mintis, kad „prie sovietų” būdavo geriau. Jeigu ir toliau taip bus, gali pasikartoti 1939-1940 metų tragedija.
– Ką daryti, kad to nenutiktų? Kaip vėl suburti tautą?
– Pirmiausia nedelsiant spręsti socialinius klausimus, atkurti
ryšį su žmonėmis. Reikia, kad jie žinotų, jog valdžia rūpinasi ir esančiais čia, ir išvykusiais į užsienį piliečiais. Antra – susirūpinti patriotizmu. Kai šiandien sakai žodį „patriotizmas”, jis skamba tarsi pasityčiojimas, ir tai daroma Lietuvos nepriklausomybės sąskaita.
Mokyklose patriotiniai jausmai nėra ugdomi. Plinta narkomanija, nuopuolį matome kaime, kuris baigia prasigerti. Tai daro įtaką valstybei ir santvarkai, todėl dabar pats laikas susiimti ir užkirsti tam kelią. Tai galima padaryti atgaivinant patriotinį judėjimą. Reikia sudominti mokinius Lietuvos istorija prieš nepriklausomybės atkūrimą, kad gerbtų tuos, kurie kovojo dėl Lietuvos nepriklausomybės, prižiūrėtų jų kapus. Galėtų atsirasti ir visuomeninis judėjimas.
– Gyvename paradoksų laiku. Jaunoji karta jus galbūt labiau pažįsta ne kaip Kovo 11-osios Akto signatarą, o pinigus iššvaisčiusios įmonės EBSW vadovo Gintaro Petriko gynėją. Keičiasi vertybės. Į ką šiandien atsiremti, kuo tikėti?
– Man didžiausi autoritetai žmonės, padedantys gyvuoti valstybei. Kalbu apie verslininkus, kurie dirba, moka mokesčius. Todėl būtina sudaryti geresnes sąlygas darbdaviams, kad jie galėtų gauti daugiau pelno ir mokėtų mažiau mokesčių. Kodėl estai neapmokestina investicijų į gamybos plėtrą, naujų technologijų diegimą. Pradžioje gyrėmės, jog esame „Baltijos tigrai”, bet kai estai ir latviai pradėjo mus lenkti, nepuolėme ieškoti priežasčių. Užuot tai darę, ėmėme kartoti, esą jie aktyviau save reklamuoja, labiau giriasi. Estija ir Latvija rūpinasi savo žmonėmis, nes šiose valstybėse kitataučių gyventojų skaičius gerokai didesnis negu Lietuvoje.
Nepaisydamas blogų dalykų džiaugiuosi tuo, kas padaryta per 17 metų. Esu labai patenkintas, kad Lietuva yra nepriklausoma. Per pastaruosius kelis šimtmečius mūsų valstybės santvarka, kultūra ir kalba niekada nebuvo taip apsaugota kaip dabar. Džiugina, kad jaunimas labai stiprus meno srityje. Tai atsvara tiems, kurie žemina Lietuvos vardą ir skatina nepasitikėjimą valstybe. Dar tikiu švietimu. Nenoriu sakyti, jog neturime protų, tačiau reikia padaryti taip, kad jų mintys ir idėjos atsidurtų įstatymuose.
– Pirmaisiais nepriklausomybės metais per rinkimus prie balsadėžių ateidavo 90 proc. rinkėjų, dabar šis skaičius sumažėjo tris kartus. Kodėl rinkėjai tampa tokie pasyvūs?
– Todėl, kad valdžia prarado ryšį su žmonėmis. Reikia, jog veiktų draudimo sistema, o pensija būtų tokio dydžio, kad ir vaistams pakaktų, ir kompensacijos už šildymą nereikėtų taikyti. Šiandien pensininkas nejaučia valstybės globos, tik ginasi nuo jos daromos neigiamos įtakos – infliacija kyla, produktai brangsta greičiau, negu didėja pensija. Tai kelia suirutę. Perlenkta ir dėl privilegijų.
– Bet ir Jūs, signatarai, turite privilegijų.
– Latviai ir estai signatarams rodo didesnę pagarbą. Ne todėl, kad gerbia Joną, Petrą ar Matijošių, jie gerbia šį istorijos tarpsnį ir instituciją, atlikusią darbą, dėl kurio šiandien turime Nepriklausomybės atkūrimo šventes.
– Teko girdėti juoką, esą Kovo 11-osios Akto signataro parašas yra brangiausias, nes vertas milijono litų. Tiek įvertinti gauti automobiliai, sklypai, rentos. Signatarus pastaruoju metu lydi skandalai. Tai jie skundžiasi, kad į balių nebuvo pakviesti, tai ne
toje salės vietoje pasodinti. Ar nemanote, jog tokie nesibaigiantys reikalavimai ir priekaištai diskredituoja signataro vardą?
– Estai, latviai klausimus dėl signatarų išsprendė praėjus metams dvejiems po nepriklausomybės atkūrimo, o Lietuvoje žmonės vienas kitam į gerklę kibo sakydami, kad būdami mūsų vietoje būtų darę tą patį. Po balsavimo už nepriklausomybę Vilniuje ją dar reikėjo apginti Maskvoje, Kremliaus salėje, kurioje degtine trenkiantis sovietų generolas sakė: „Pateksi pas mane į lagerį, siuntinių negausi.”
Kalbate apie Vasario 16-osios minėjimą. Ten signatarams vietas skyrė antrame aukšte, o pasižiūrėjus į salę buvo matyti tokių, kurių nėra nei politikoje, nei valdžioje. Jeigu buvusiam prezidentui būtų pasiūlyta eiti į galą? Juk yra tvarka, papročiai.
Mūsų toks likimas, buvome deleguoti Sąjūdžio ir jo idealų tuo metu neišdavėme. Dabar paaiškėjo, kad kai kas be rusų gyventi negali, kai kas personalijomis nepatenkintas. Kalbu ne apie visus signatarus, tik apie pavienius žmones. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo reikšmė turėtų būti įprasminta, kad signatarams, kaip institucijai, būtų rodoma pagarba.
– Kaip vertinate tai, jog dažniausiai akcentuojami finansiniai signatarų reikalai, o ne pagarba?
– Rentos neprašau, pats moku mokesčius valstybei. Lietuvos signatarams mokami pinigai, lyginant su latviška ar estiška renta, yra mažiausi. 1918 metais prezidento Antano Smetonos sprendimu signatarams ir žemės sklypai buvo dalijami, ir rentos, ir valstybinės pensijos skiriamos. Tai normalus dalykas. Taip valstybė rodo dėmesį pasižymėjusiems žmonėms. Deja, šiandien Lietuvoje valstybinio požiūrio į signatarus pasigendu.
– Jeigu būtų galimybė atsukti laiką 17 metų atgal, kokius sprendimus žinodamas šiandienos situaciją siūlytumėte?
– Gulčiau kryžiumi ir daryčiau viską, kad valdžia neprarastų ryšio su žmonėmis. 1988-1990 metais buvusi Sąjūdžio dvasia – brangiausias dalykas. Tai tokia brangenybė ir toks fenomenas, todėl reikia pastangų šiai dvasiai išlaikyti.