Smidrai Lietuvoje žinomi nuo seno, bet tik kaip darželių gėlė – anksčiau nebuvo galima įsivaizduoti nuotakos puokštės be smidro. O kad iš šio augalo galima pagaminti lengvą, subtilaus skonio patiekalą pamiršome. Tuo tarpu užsienyje šis delikatesas iš gėlyno itin paklausus.
Smidrai, arba šparagai, – lelijinių šeimos daugiamečiai augalai – kilę iš Afrikos. Valgomi jų pavasariniai jauni balkšvi arba gelsvi ūgliai, išaugę apkauptoje žemėje, arba žali, kai nukasama žemė ir pasigamina chlorofilas. Smidruose yra karotino, vitaminų B1, B2, C, PP, A, E.
Delikateso iš šparago dabar jau galima paragauti kai kuriuose gurmanų restoranuose Lietuvoje arba nusipirkus importuotų (dažniausiai iš Graikijos ar Ispanijos) ryšulėlį prekybos centre, o dar puikiau pasigaminti patiekalą iš savo sode užaugintų augalų.
Subtilus patiekalų skonis
Patrumpinus šparagų drūtgalius, labai atsargiai nuskutamos žievelės. Verdami stati, kad drūtgalius semtų vanduo, o viršūnėles šutintų garai. Verdama neilgai tik kol drūtgaliai suminkštėja. Švelnus jų kartumas ir visa skonių puokštė labiausiai priklauso nuo to, kaip greitai ūgliai iš daržo patenka į puodą. Kuo ilgiau ūgliai būna nupjauti, tuo labiau silpnėja kvapas. Skonis taip pat priklauso nuo to, greitai ar lėtai smidrai augo. Lėtai augę ūgliai turi ryškų skonį, o greičiau augusieji švelnesni.
Ir baltieji, ir žalieji smidrai geriausiai tinka su sviestu, kiaušiniais ir alyvuogių aliejumi, olandišku ar garstyčių padažu, ančiuviais, žieminiais svogūnais. Patiekalai turi būti paprasti, nes smidrų skonis puikus, todėl nereikalingi jokie priedai. Šparagai puikiai dera su rūkytos pakeptos šoninės aštrumu ir švelniu garstyčių pikantiškumu, taip pat skanu su alyvuogių aliejumi ir smulkiai sutarkuotu parmezano sūriu. Sterkų filė su smidrais ir olandišku padažu – lengvas ir skanus patiekalas. Kiekviena šeimininkė, pasitelkusi išmonę, nesunkiai iš smidrų pagamins puikių patiekalų.
Sodinkite ankstyvą pavasarį
Tinkamiausias laikas sodinti smidrus – pavasaris, kai tik pradžiūva dirva. Smidrų daigus augina specializuotos įmonės ir didesni sodininkystės centrai.
Sodinami iš vakarų į rytus einančiomis eilutėmis. Taip pasodintų augalų lapai greičiau pradžiūva ir augalai būna sveikesni.
Pirmiausia reikia gerai išpurenti dirvožemį ir patręšti kompostu ar kitokia humusinga medžiaga. Tuomet padaryti maždaug 20 cm gylio griovelį, papurenti jo dugną ir dėti augalus norimu atstumu. Paprastai į vieną metrą sodinama po tris keturis daigus. Dažniausiai jau tvirtas šaknis reikia paskirstyti aplink daigą ir atsargiai užberti puriomis žemėmis. Žemių beriama iki pusės griovelio aukščio ir tuomet gerai palaistoma. Vėliau, kai daigai pradės augti, griovelis iki viršaus pripilamas žemių.
Kartais parduodamos ir smidrų sėklos. Sėti geriausia į dėžutes ar vazonėlius, o vėliau daigai pikuojami. Kad daigai užaugtų tvirti, pikuoti juos reikia į gilius vazonėlius, kurių skersmuo 8-9 cm. Jei sėjama pavasarį, užaugusius daigus galima sodinti į vietą ir rudenį.
Kartais patariama smidrus sėti anksti pavasarį tiesiai į lysvę. Sėklos beriamos 3-4 cm gylyje ir truputį įspaudžiamos į dirvą. Sėklos dygsta, kai temperatūra siekia 12 laipsn. C. Geros smidrų veislės ‘Spaganiva’ ir ‘Steineo’.
Auginti smidrus paprasta. Jei smidrus pasodinote taip, kaip aprašyta aukščiau, dvejus metus leiskite smidrams augti (derliaus neimkite). Trečiųjų metų kovo mėnesį beriama humuso (pvz., komposto) ir šiek tiek patręšiama kompleksinėmis trąšomis, kurios įterpiamos į viršutinį dirvos sluoksnį. Dabar smidrai augs ir gegužės mėnesį duos pirmąjį derlių. Maždaug 20 cm ilgio ūgliai pjaunami iki birželio 1. Vėlyvesniais metais derlių galima imti iki birželio vidurio arba pabaigos. Nuėmus derlių augalus būtina patręšti kompleksinėmis trąšomis (30-40 g/1 kv. m) ir palaistyti. Rudenį nudžiuvę augalai nupjaunami ir kompostuojami.
Atsargiai – uogos nuodingos!