Miško savininkai nori daugiau statybų laisvės

Privačioje miško žemėje draudžiama ręsti statinius. Tačiau neretai pasitaiko, kad žemės savininkams valdininkai suriša rankas nepelnytai priskirdami miškui žemę, kurioje to miško nematyti nė pėdsakų.

Prieš savaitę statybų reikalavimai miške dar sugriežtėjo. Anksčiau miškuose leista ręsti statinius ten, kur buvo atstatomos sodybvietės. Tačiau dabar, kaip sakė Lietuvos miškų savininkų asociacijos pirmininkas Algis Gaižutis, ir tai draudžiama. Anot jo, situaciją apsunkina ir kliūtimi investicijoms tampa netikę valdininkų sprendimai.

„Miško žemė šiuo metu šventesnė už šventą karvę. Draudžiama keisti jos paskirtį, statyti poilsio namelius, kaimo turizmui skirtus objektus. Šį verslą plėtojantiems žmonėms draudžiama, neturint detalaus plano, net tualetą miške pastatyti. Toks statinys privalo būti suderintas teritorijų planavimo dokumentuose, nes tai – pastatas ant pamato”, – kalbėjo asociacijos pirmininkas.

Miškas – ne miškas

Tačiau, kaip pasakojo Gaižutis, neretai aplinkosaugininkai apriboja veiksmus ir kitos paskirties žemės, ne miško, savininkams. Taip nutinka, kai miškams priskiriamos teritorijos, kurios iš tiesų nėra miškai. Dėl to, kad valdininkai nepaiso apibrėžimų, aiškinančių, kas yra miškas, miško paskirties žeme tampa teritorijos, tankiau nei įprasta apaugusios krūmais.

„Sakykim, netoli miesto esanti teritorija tankiau apaugo krūmais. Žemėtvarkininkas ją gali paskelbti mišku savo sprendimu, su niekuo nederindamas. Tada ir šioje teritorijoje bus negalima nieko daryti”, – aiškino Gaižutis.

Pašnekovo nuomone, vietose, kuriose pati paprasčiausia vietovė įvardijama saugoma teritorija, nors net aiškiai nežinoma, kas joje saugoma, pažeidžiami ir žemės savininko, ir valstybės interesai.

Kovoja dėl miesto žemės

Aplinkos ministerijos Miškotvarkos ir miško išteklių skyriaus vedėjas Viktoras Karašauskis patvirtino, jog pasitaiko nemažai atvejų, kai mišku įvardijamas sklypas, kuriame miško nėra. Anot jo, taip atsitinka dėl to, kad nustatant žemės ribas naudojamasi fotonuotraukomis, kuriose žemės riba dažnai būna nekonkreti.

„Tačiau dauguma žemės savininkų priekaištų – nepagrįsti. Tai, kas jiems atrodo kaip krūmai, po 30 metų tampa mišku. Žemės savininkams paprastai miškas yra medžiai, kuriuos galima kirsti, o juk penkerių metų beržas mažai skiriasi nuo krūmo. Mes, kitaip nei žemės savininkai, jaučiame nuoskaudą dėl to, kad pasitaiko situacijų, kai miškas laikomas kitos paskirties žeme”, – dėstė Karašauskis.

Pašnekovas pabrėžė, jog daugiausia kreipimųsi dėl klaidingai nustatytos žemės paskirties sulaukiama iš miestiečių. Pasak Karašauskio, didmiesčiuose aro kaina didelė, todėl nepasitenkinimas kyla ir dėl kelių metrų. Be to, miesto miškai – valstybės nuosavybė. Jie negali būti privatizuoti, o žemę perkeliant į kitą vietą nukenčia sklypo vertė. Karašauskis patarė kreiptis į savivaldybę, jei kam nors kyla įtarimų, kad žemės paskirtis nustatyta neteisingai.

Statybų bendrovėms – ne problema

Klaidingai nustatyta žemės paskirtis – galvos skausmas individualių sklypų savininkams. Kaip sakė nekilnojamojo turto bendrovės „Eika” direktorius Robertas Dargis, ši problema nekilnojamojo turto projektų plėtotojams didelės įtakos neturi. „Pirkdami sklypus žiūrime, kokia žemės paskirtis, kokių esama galimybių keisti tą paskirtį, atsižvelgiame į tai, ar sklypas pritaikytas statyboms, ar yra infrastruktūra”, – kalbėjo Dargis.

Tačiau jis sutiko, kad Vilniuje nestinga teritorijų, kurios nepelnytai įvardytos mišku. „Suveikia valdininko principas: darbą padariau. Nesvarbu, gerai ar ne, bet jis jau padarytas. O norint pakeisti tokios žemės paskirtį tenka įveikti visą mechanizmą”, – teigė pašnekovas.

Kad šis procesas kainuoja laiko ir kantrybės, pripažįsta ir Karašauskis. Negana to, anot pareigūno, ne visada miško žemės paskirtį sutinkama pakeisti.