Dar rusenant Grūto parko įkūrėjo Viliumo Malinausko ir LATGA-A konfliktui dėl mokesčio už parke eksponuojamas sovietinių vadukų statulas, LATGA-A pateikė visuomenei naują akibrokštą – pareikalavo iš mokyklų mokėti mokestį už mokykliniuose koncertuose mokinių atliekamus kūrinius.
Jei pirmuoju atveju būta įvairių svarstymų (nors visuomenės nuomonė buvo palankesnė Malinauskui), antruoju atveju reakcija buvo dar karštesnė. Operatyviai ir neigiamai į LATGA-A pareiškimą šįsyk reagavo ir kultūros ministras Jonas Jučas, suabejojęs LATGA-A vadovų kompetencija ir teigdamas, kad būtina vadovautis ne tik įstatymais, bet ir bendraisiais sąžiningumo bei protingumo principais. Manau, pastarajam faktui neturėtų likti abejingi daugelis muzikų, mokytojų, mokinių, jų tėvų. Dar naiviai tikiu, kad gilioje mūsų mentaliteto kertelėje mokykla yra šventa vieta.
Neketinu šįsyk gilintis į autorių teisių gynimo subtilybes, kaip ir neketinu narplioti LATGA-A vadovo Edmundo Vaitekūno kompetencijos klausimo. Nebent tiek, kad šio vadovo pozicija atskleidžia nemažos dalies mūsų valdininkijos mentalitetą, kai vertybes pakeičia cinizmas. Baisiausia tai, kad toks mentalitetas visada dangstosi įstatymais.
Tačiau stebint situaciją, kuri klostosi ne tik apie LATGA-A, bet ir apskritai autorių teisių gynimo srityje, kyla bent keletas bendresnio pobūdžio klausimų:
1. Jei LATGA-A yra institucija, ginanti autorių teises, ar pakankamą dalį surenkamų mokesčių ji skiria pagrindiniam tikslui, ar nepiktnaudžiauja įstatymo duota teise liūto dalį mokesčių sėkmingai pravalganti pati?
2. Kokiais prioritetais vadovaujamasi kultūros politikoje ir kas yra tikrieji mūsų valstybės prioritetai?
3. Kaip galėjo atsitikti, kad mokyklos, kurios ir taip visiškai nuskurdintos, pateko į autorių teisių gynimo įstatymų „mėsmalę”, ir kas už tai atsakingas?
Į pirmą klausimą tiksliausią atsakymą duotų skaičiai, t. y. visapusiškas LATGA-A veiklos auditas.
Antrasis – gana platus. Galėčiau priminti neseną istoriją, kai viename pernykščių „Muzikos barų” numerių vietoj nuotraukų iš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) spektaklių atsirado juodi kvadratai. Taip tąsyk žurnalas išreiškė protestą prieš verteivišką LNOBT administracijos politiką, reikalaujant užmokesčio už žurnale spausdinamas nuotraukas prie recenzijų apie teatro spektaklius. Kai šią istoriją papasakojau vienai kolegei iš Prancūzijos, šioji išklausė kaip anekdotą, tačiau supratusi, kad dalykas rimtas, taip pat rimtai paklausė – o ar neturėtų teatras mokėti žurnalui už publikuojamas nuotraukas kaip už reklamą teatrui? Prisiminiau šią istoriją, nes mokestiniai finansiniai santykiai mūsų valstybėje kartais primena Čingischano laikus, kai duoklė buvo renkama vadovaujantis vieninteliu principu – atimti viską, taip pat ir lazdą iš elgetos! Ne išimtis ir kultūros sritis, o dabar dar ir LATGA-A ištiesė plačią leteną į mokyklas. Bet grįžkime dar prie valdininkų. „Jeigu valstybės pareigūnai mano, kad už mokyklose ar mokslo įstaigose vykstančius koncertus ar viešus renginius, kur skamba autorių kūriniai, neturėtų būti mokama, tai tada tai aiškiai turi būti numatyta Įstatyme. O dabar Įstatyme to nėra, o LATGA-A siekia Įstatymą įgyvendinti”, – teigė LATGA-A generalinis direktorius Edmundas Vaitekūnas. Štai toks požiūris. Tačiau gal derėtų pastebėjus įstatymo spragas, o šiuo atveju – akivaizdų absurdą, kreiptis į įstatymų leidėją, siekiant jį ištaisyti absurdą. Štai čia ir susiduriame su svarbiausia problema, kai politikai ir valdinininkai tarp prioritetų „susipainioja” arba net nesivargina jų atskirti. Todėl per 17 metų neatsirado nė vienos naujos koncertų salės (išskyrus renovuotąją Klaipėdoje), bibliotekos ir kultūros centrai nustekenti, o vietoj jų – skardinės dėžutės – pramogų centrai, kultūrinė žiniasklaida vos suduria galą su galu, provincija skursta, užtat blizga išpuoselėtas Vilniaus Konstitucijos prospektas, o masinės kultūros šou transliuojami netgi per nacionalinę televiziją. Ar bereikia stebėtis, kad aktyviausia ir protingiausia Lietuvos dalis išsivaikšto, juk ne tik sotesnio kąsnio ieškodama.
Trečias klausimas taip pat reikalautų platesnio atsakymo. Apskritai kalbėjimas apie mokyklas, apie muzikinį švietimą kol kas tėra šauksmas tyruose. Mokyklų problemos prisimenamos tik prieš rinkimus, o muzikos mokyklos apskritai tapo „pilkąja zona”. Jos iš esmės atiduotos savivaldybėms „pravalgyti”, o gal ir „suvalgyti”, parduodant jų pastatus. Ar daug rastume moderniai už ES paramą įrengtų, renovuotų, ką jau kalbėti apie naujai pastatytas muzikos mokyklas. Kaip pavyzdį galima būtų paminėti kaimyninę Latviją, kur muzikos mokyklos pavaldžios Kultūros ministerijos sistemai, o ne savivaldybėms.
Prieš 5 metus, taisant Autorių teisių ir gretutinių teisių gynimo įstatymą, kai buvo numatytos lengvatos, prisiminta tik Bažnyčia. Mokymo įstaigos vėl atsidūrė „už borto”. O gal šioje vietoje galima ir sąmokslo teorija? Kas galėtų paneigti, kad Kultūros ministerijos ar LATGA-A sistemose nėra žmonių, trokštančių pasišildyti prie iš mokyklų surinktų pinigėlių, mokyklų tai daug…
Tačiau pagrindinė problema, į kurią atsimuša visi geri norai, kūrybinės ar verslo iniciatyvos – tai „valstybė valstybėje” – vis auganti biurokratų kasta, kuri dauginasi ir dirba tik dėl savo gerovės, o ne visuomenei ir valstybei. Tai tarsi aštuonkojis, kibiais čiuptuvais apraizgantis visas sritis, taip pat ir kultūrą. To aštuonkojo vienintelis tikslas – pateisinti savo egzistavimą.