Mėgstu ironiją. Patinka ironiški žmonės. Bet kai ironizuoti ima toks lyrikas kaip Vytautas V. Landsbergis, darosi neramu, nes tai signalizuoja apie tam tikrą psichologinę epidemiją, grasinančią suniokoti mūsų visų – ir lyrikų, ir ne lyrikų – trapią dvasinę pusiausvyrą.
O pusiausvyrai išties gresia pavojus. V. V. Landsbergis, ironiškai pasiūlęs keisti dabartinį, V. Kudirkos himną, į „Anties” dainą „Zombiai atrieda, atidunda”, skaudžiai pataikė į dešimtuką… Skaudžiai, nes zombiai jau atidundėjo, ir ne į kokio nuošalaus rajono šiukšlių surinkimo kontorą, o į atsakingiausius valstybinius postus, iš kur zombizmo užkratas netruks apsemti visą Lietuvą, kaip srutos iš europietiškų kiaulių fermos…
Argumentai? Prašom: tik valdžios zombizmu galima paaiškinti, kodėl negirdima ir nematoma šalies nacionaliniams interesams grėsmę kelianti praktiškai nekontroliuojama užsienio kapitalo persvara net tose ekonomikos srityse, kurios kitose valstybėse laikomos strateginėmis? Pavyzdžiui, energetikos srityje ar ekologiniams veiksniams jautriame žemės ūkyje?
Kokia partija, koks politikas galėtų paaiškinti, kodėl į Lietuvą besibraunantis Rusijos kapitalas – blogai, o pro visus šliuzus plūstantis lenkų kapitalas – dangiška mana, kurią turėtume semti pilnomis rieškučiomis? Pardavėm lenkams Mažeikius, kviečiamės juos į kompaniją statyti atominę elektrinę, gal dar parduosime jiems ir Rytų skirstomuosius tinklus – nejaugi visa tai nacionaliniams Lietuvos interesams tik į naudą?
Net jei visa valdančioji Socialdemokratų partija kartu su jos senbuviais Aloyzu Sakalu ir Broniumi Genzeliu (bet jų toje kompanijoje, esu tikra, nebus…), premjerui Gediminui Kirkilui diriguojant, skanduotų „Į naudą! Į naudą!” – nepatikėčiau. Kaip netiki sėkminga partneryste su lenkais ir mūsų santūresni kaimynai latviai su estais. Jiems premjero Kirkilo vienašališkas susitarimas su lenkais už estų ir latvių nugaros panašus į išdavystę, o ne į gerą partnerystę, bet socialdemokratų ideologijos tėvo tokios smulkmenos, atrodo, nejaudina.
Ar kas nors žino, kodėl energetinė priklausomybė nuo Rusijos jau buvo pradėjusi kelti sveiką alergiją ne tik eiliniams patriotams, bet ir sprendimus priimančioms institucijoms, o vis didinama priklausomybė nuo Lenkijos kapitalo, jei ką nors ir „kelia”, tai tik nesveiką premjero bei jo partiečių entuziazmą?..
Na, pardavėm „Mažeikių naftą” Lenkijos kompanijai, pasirinkę mažiausią blogybę iš visų galimų. Pasirinkome, laimė, gana viešai ir gana skaidriai, kas jau savaime gerai, nes šiaip mūsų valdžia tautos nelepina savo sprendimų bei pasirinkimų skaidrumu ir viešumu… Bet gal čia vertėjo stabtelėti ir palaukti šio sandorio rezultatų? Tarp kitko, kol kas, pasikartojančių gaisrų fone tie rezultatai itin nekokie… Tai koks kipšas vertė valdžios vyrus skubėti traukti lenkus į sandorį dėl naujos atominės elektrinės statybos? Juo labiau kad mūsų partneriai estai ir latviai parodė sveiką apdairumą, perspėjo „brolius lietuvius” netikėti lenkų lengva ranka dalijamais pažadais ar ketinimais ir patarė reikalauti konkrečių įsipareigojimų. Atrodytų, lyg juos, o ne mus, lietuvius, Lenkija nuolat „išdūrinėja”, tai nesilaikydama savosios dalies įsipareigojimų dėl lietuvių tautinės mažumos tautinių, kultūrinių ir net (kartais) pilietinių poreikių tenkinimo, tai sugalvodama vis naujus ir naujus trukdžius tiesti elektros energijos tiltą ar „Via Baltica” trasą.
Jei kas norėtų įtarti mane priešiškumu lenkams, labai apsiriktų. Vadovaujuosi tik istorijos išugdytu atsargumu, verčiančiu nepasitikėti bet kokios šalies „danajais”, kai jie ateina su įtartinomis dovanomis. O kokios tautybės tie „danajai” ir ko jie prikemša savąjį Trojos arklį – ar vokiečiai su genetiškai modifikuotais augalais, ar danai su Lietuvos žemelės galimybes viršijančiais kiaulidžių kompleksais, ar pagaliau lenkai niekaip nesusitvarkantys su savais kyšininkais bei korumpuotais valdininkais ir (kaip parodė naujausių apklausų rezultatai) neišsigydantys iš imperinės nostalgijos kažkada okupuotiems „kresams” – visiškai nesvarbu. Svarbu tik viena: kokia Lietuvai – valstybei ir tautai – nauda iš to nelietuviško kapitalo arba iš kitose šalyse pagimdytų idėjų „mokslinių eksperimentų”? Tačiau apie naudą valstybei niekas nė nekalba.
O jei imtume svarstyti apie naudą ar žalą valstybei, neišvengiamai įsiremtume ragais į pikantišką klausimėlį: kodėl anglams šlapintis ant Prezidentūros tvoros ar vėliavos koto draudžiama, o danų kapitalo penimoms kiaulėms srutomis „skalbti” Lietuvos dirvožemį – labai prašom? Juk tūkstančiai kiaulių Lietuvai gali pridaryti kur kas didesnės žalos nei pavieniai mižniai? Atsakymas prašosi toks: todėl, kad gero elgesio taisykles ar naudos kriterijus Lietuvoje diktuoja ne tautos kultūrinė ir istorinė tradicija, ne visuomenės interesas, o aukštus postus užtūpę politikai. Pastariesiems, kaip jau ne kartą pastebėta, ėmė rodytis, jog valstybė – tai jie patys, ir tai, kas gerai ar blogai jiems, turi būti gerai arba blogai visai valstybei. O tai jau – tipiška zombių, bet ne savo atsakomybę tautai suvokiančių valstybės pareigūnų mąstysena.