Šiandien 18 val. Baroti galerijoje (Aukštoji g. 3/3A) atidaroma garsios Lietuvos dailininkės Marijos Teresės Rožanskaitės tapybos ir objektų paroda.
Nors dailininkė parodose pradėjo dalyvauti dar 1966 metais, tai – pirmoji jos autorinė ekspozicija Klaipėdoje. Šios dailininkės kūrybos pristatymas – tai dar viena paroda iš jau ketvirtus metus organizuojamo parodų ciklo „XX a. Lietuvos dailės klasikai”.
Dailininkė M.T.Rožanskaitė gimė 1933-iųjų kovo 18-ąją Šiaulių apskrities Linkuvos valsčiaus Linkuvos miestelyje. 1941-aisiais visą jos šeimą ištrėmė į Sibirą. 1943-iaisiais tėvas žuvo Rešiotų lageryje. 1947-aisiais M.T.Rožanskaitė kartu su mama pabėgo iš tremties Altajuje. Mokėsi įvairiose mokyklose, nes reikėjo slapstytis. 1953-iaisiais baigė Kauno dailės mokyklą, 1953-1959 metais studijavo Valstybinio dailės instituto Tapybos fakultete. Jos mokytojai buvo V.Dilka, L.Katinas, V.Karatajus, J.Švažas, A.Gudaitis. Dailininkė kūrybinį darbą pradėjo 1964-aisiais, nuo 1966-ųjų – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. 1959-1969 metais ji dirbo Valstybiniame dailės institute, o nuo 1969-ųjų iki šiol – J.Vienožinskio dailės mokykloje. Dalyvauja pa-rodose Lietuvoje ir užsienyje.
Tapytojos gyvenimo bei kūrybinės biografijos posūkiai, atrodo, panašūs į daugelio šešiasdešimtmetį perkopusių dailininkų, neretai vadinamų lietuvių dailės reformatoriais. Sovietmečiu nepripažinti, net sekami, jie buvo priversti dalį kūrinių rodyti „tik saviems”, modernesnį darbą slėpti, jo turinį šifruoti, bet niekuomet nesistengė ieškoti kompromisų nei su savo sąžine, nei su valdžia.
Kita vertus, M.Rožanskaitės, prof. Antano Gudaičio mokinės, 1959-aisiais baigusios tuometinį Dailės institutą, darbai visuomet tarsi peržengdavo koloristinės lietuvių tapybos ekspresionistinių apraiškų ribas. Dažnai net jos kūrinių apibrėžimai, tarkim, asambliažas ar instaliacija, yra labai sąlygiški, netelpantys į tradicinius dailės terminų rėmus. Ne veltui net dabar, kai vis dažniau bėgame nuo tikėjimo, vilties ir meilės, šios dailininkės kūrybos šaltinis yra amžinas žmogiškosios gyvenimo prasmės ieškojimas. M.Rožanskaitė neafišuoja asmeninės gyvenimo patirties, išgyvenimų, tik savo kūriniuose suteikia jiems universalumo, taigi visuotinumo atspalvį.
Jos darbų siužetai dažnai konfliktiški, intriguojantys priešybių sugretinimu. Juose jaučiamas slenksčio tarp gyvenimo ir mirties trapumas, dvasinės kančios ir fizinio skausmo aštrumas. Galima manyti, kad dailininkės kūryboje kaip tolimų prisiminimų aidas nuolat randa atgarsį vaikystėje išgyventos Sibiro negandos, tėvo mirtis prie Krasnojarsko.
Viena efektingiausių M. Rožanskaitės kūrybos sričių – erdviniai asambliažai (šis trimačių „dėžių” apibūdinimas gana sąlygiškas, nes dailininkės erdvinės dekoratyvinės kompozicijos nėra tradicinis šokiruojantis, groteskiškas asambliažas su įprastais buities rakandų, žaislų, technikos detalių atributais). Savito kūrybos braižo, grindžiamo asmeniniais autentiškais išgyvenimais, erdvinėmis kompozicijomis menininkė atstovauja 7–8 dešimtmečių lietuvių dailininkų eksperimentatorių kartai, kuri savo eksperimentus dažnai įprasmino kaip kūrybinės minties išlaisvinimą oficiozinės dailės fone.
M.Rožanskaitės tapybos ir objektų paroda Baroti galerijoje veiks iki kovo 29 dienos.