Naujausia Renatos Šerelytės knyga „Balzamuotojas” (2006, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) dar sykį paliudija, kad rašytoja visų pirma yra labai gera novelistė, o jau paskui – dramaturgė, literatūros kritikė, eseistė, apžvalgininkė, komentatorė.
Novelių knyga „Balzamuotojas” – skaidrios prozos pasaulis, kuriame gyvenantys veikėjai anaiptol ne švelniaskruosčiai kūdikiai, ne galantiški kavalieriai ir ne minkštaširdės senutės. Šio pasaulio moterys dažniausiai visiškos padugnės, kaip ir jų degradavę „princai”. Visokios daškos, raudės, magdalenos, uranijos – tai prasigėrusios „partinės”, provincialės mokytojos ir sekretorės, bedantės nelaimėlės, dvokiuose kambariuose svajojančios apie grožį. Tai dvasios kleopatros, minčių poetės, meilės aukos ir didvyrės. Moterys „lytiškos” ir moterys, pamiršusios savo lytį.
Skaitytojams prieš akis sušmėžuoja Alfonso tankūs krūtinės gaurai, Tadeušo balti sėdmenų pusrutuliai, spindintys it „atidengtos grietinės puodynės” arba nepažįstamo kultūristo vašku žvilgantys sėdmenys, tačiau, kaip ir kitose novelių knygose, paprastai nelinkstama įsižiūrėti į vyro vidų, įsiklausyti į jo mintis. Prieš keletą metų literatūrologė Loreta Jakonytė atkreipė dėmesį, kad R. Šerelytės novelėse vyrauja vienaplanis veikėjų vyrų tipas, kurio „ramsčiai” – trys veiksmažodžiai: gerti, muštis, miegoti. Atrodo, kad ir šįkart yra taip.
Novelėse pinasi sovietinių laikų ir dabarties motyvai, kaimo ir miesto (kartais) realijos. Savo nykią egzistenciją veikėjai įvairina tenkindami instinktus, tačiau ne tik sapnai ir girtos vizijos nurodo, kad ilgimasi aukštesnės būties. Veikėjus pakylėja, „poetizuoja” jų nesumeluotas bukumas, primityvumas nuoširdus gebėjimas atleisti, jų (ne)jautrumas, nuolankumas, jų „saviprojekcija” kitame kūne, laike, nuoširdi baimė, kad „gyvenimas <...> nebeatskleis savo paslapčių. Viskas bus aišku, tvirta ir apibrėžta. Lankas nenumaldomai veršis, suspaus <...> kaip kilkes, ir amžinybę jie praleis konservų dėžutėje. Paslaptingas mėlynas sodas ir tamsoj degančios raudonos raidės bus skirtos kitiems.” (p. 70-71).
Saikinga, natūrali, kartais sentimentali, nepaprastai poetiška (metaforizuota, ornamentuota) poetinės prozos kalba – priešingybė apleistam, nešvariam, neturtingam knyginio pasaulio interjerui, kuriame rašytoja „apgyvendina” savo veikėjus, ir situacijoms, kuriose tie veikėjai atsiduria. Bet bendra kūrinių atmosfera giedra. Šypsomasi. Gal kartais pro ašaras.
„Geltonas vidurdienis supa mane iš visų pusių – tylus, ramus, abejingas, ir jo tiek daug, kad man iš džiaugsmo užima kvapą. Tarsi ant kaklo veržtųsi plonytė kilpa. Iš balandžio pūkų. Kur kas švelnesnė už tą, kurią jaučiau sapne.” (p. 107)