„Žiūrėkit, žiūrėkit, Lietuva pareina”, – suaimanavo pasaulis, o po to stojo nejauki pauzė. Moterys nudelbė akis į žemę ir savo išsigandusių vaikų veidus priglaudė prie pilvų. Vyrai ironiškai perkreipė lūpas ir tam, kad nesigirdėtų parklibinkščiuojančios Lietuvos žingsnių, pradėjo gniaužti kumščius bei traškinti sąnarius.
Vienas išsigimėlius mėgstantis nesusipratėlis iššovė konfeti ir jau norėjo įteikti tortą, bet minia jį sudrausmino pasmerkimo bei neapykantos kupinu žvilgsniu.
O tada priėjo ji, Lietuva, į viršų iškėlusi rankas su šešiolika išsigimusių pirščiukų. Ir tvokstelėjo pasididžiavimo kupinu kvapu, kuris atsidavė Juodosios jūros vandeniu.
Kiekvienas pirštukas buvo išmargintas visokiausių atspalvių. Vienas švietė žalia, balta ir oranžine spava, kitas raudona, geltona ir raudona, tačiau visi jie rodė į skirtingus pasaulio kraštus. Lietuva dėl savo išsigimusių pirštukų nekaltino genų, tačiau su ašaromis akyse prisimindavo seną rusišką inkubatorių.
Lietuvos akys buvo trys. Viena buvo krepšinio kamuolio, antra – cepelino, o trečia – alaus bokalo formos. O jos kaklą dengę milžiniški karoliai, susiraizgę į šimtus eilių, kurie dusino solinezantę. Ant kiekvieno karoliuko buvo išraižyta kilpelė bei mažytis nekrologas.
Pasišlykštėjimo kupini žvilgsniai Lietuvos nesutrikdė ir ji pamanė, kad padėtį reikia tvarkyti rodant tai, ką turi geriausio.
Lietuva susirinkusią minią apmėtė blizgančiais brangakmeniais iš tautiškumo karūnos, kurie buvo sukaupti per šešiolika metų. Padainavo porą vogtų dainų, parodė savo dienotvarkę, kuri vadinosi „Nuo kruvinojo pirmadienio iki išžagintojo sekmadienio”.
Supratusi, kiek daug ji turi, afekto būsenos ištikta Lietuva dar apmėtė susirinkusius rūpintojėliais, kurie gal ir galėjo tapti ketvirtu patriotiškumo simboliu, jei nebūtų kilę iš šiaurinės Vokietijos dalies.
Galiausiai su pasididžiavimu sumojavo margaspalvėmis ataugomis ir nuraudusi iš susireikšminimo pridūrė, kad sugalvojo naują žodį visų bėdų kilmės šaltiniams apibūdinti. „Gustas”, – netikėtai susikuklinusi pratarė Lietuva.
Minia suūžė ir vedama butaforinių „kitokių” integravimo į visuomenę lozungų paėmė Lietuvą už rankos ir užrakino sandėliuke.
Didžiausiu įvertinimu per visą nepriklausomybės laikotarpį tapo Melo Gibsono žodžiai, kad mes esam aštradančiai, apsiginklavę beisbolo lazdomis. Jau girdžiu purtomų galvų sukeltą vėją ir matau, kaip dantimis klaviatūroje raižote komentarą, taip M. Gibsono žodžius paversdami nenuginčijama aksioma.
Tautiškumo identitetas su kiekvienais laisvos Lietuvos metais vis daugiau „piaro” specialistų verčia savo smegenis išsprogdinti per ausis. Aš siūlyčiau įkurti Lietuvos įvaizdžio ministeriją su visais viceministro šuns blusos patarėjo pavaduotojais, bet jau girdžiu klaviatūrą braižančią žemiausią lietuvišką kastą.
Kiek dar kovo 11-ųjų mes minėsime kokiame nors prekybos centre, kol atsakysime į klausimą, kas yra lietuviškumas? Atsakymas. Minėsime tol, kol pagaliau IŠSIKELSIME šį klausimą.
Ar tu išdrįstum šiandien išeiti į gatvę apsivyniojęs trispalvę ir sugiedoti tautišką giesmę? Tik negudrauk, Europos krepšinio čempionatas į variantų skaičių neįeina.
Kai pasakoji apie Lietuvą užsieniečiui, kiek kartų pamini suicidų statistiką, parduodamas moteris, emigrantus bei alaus pramonę, ir kiek kartų – Čiurlionį, Donelaitį ar „Žuvėdros” šokėjus? Tu pats kuri tokią tėvynę, kurią rodant pasauliui, tėvai vaikams uždengia ausis. Jų labui.
Jei tu vis dar purtai galvą, padaryk didžiausią dovaną Lietuvai Kovo 11-osios proga. Emigruok.