Lygių galimybių kontrolierės Aušrinės Burneikienės nuomone, Kovo 8-ąją neturėtume apsiriboti gėlių dovanojimu. Tai puiki proga įvertinti moterų siekius ir galimybes.
LŽ kalbinta lygių galimybių kontrolierė Aušrinė Burneikienė stebėjosi, kad dėl Kovo 8-osios tebekyla daug klausimų, kodėl yra tik moterų diena ir nėra vyrams skirtos šventės.
– Ką atsakote tokiems skeptikams?
– Vyrams visada atsakau: jei sugalvosite, kuo jūsų diena būtų prasminga, tikiu, kad niekas dėl jos neprieštarautų. Nemanau, kad Kovo 8-ąją derėtų vadinti sovietmečio atgyvena. Labai daug dalykų skubame „nurašyti” į istorijos šiukšlyną.
Sutinku, kad moteris reikia mylėti ir gėles dovanoti visus metus, bet manau, jog šios šventės esmė – kalbėti apie moterų ir vyrų nelygybę, kuri akivaizdi ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.
Europos moterys už vienodą darbą gauna 15 proc. mažesnį atlyginimą negu vyrai, Lietuvoje jis mažesnis 18 procentų. Moterų skurdas mūsų šalyje yra dvigubai didesnis už vidutinį skurdo lygį. Mažėjant bendram nedarbui Lietuvos moterų nedarbas didėja. Jų daugiau nei vyrų emigruoja į užsienį. Jaunų moterų vaikai gimsta svetur, o mūsų šalies gyventojų skaičius toliau mažėja, visuomenė sensta.
– Kartu su Lygių galimybių plėtros centru parengėte leidinį „Valdžios aritmetika”. Ką jis rodo?
– Ši aritmetika – taip pat ne mūsų moterų naudai. Šiuo metu iš 13 ministrų tik 3 moterys. Šios kadencijos Seime daugiau moterų negu anksčiau, bet jos sudaro tik 33 proc. visų parlamentarų. Nė vienos dailiosios lyties atstovės nėra tarp Seimo pirmininko pavaduotojų. Moteris vadovauja tik vienam iš 15 Seimo komitetų. Kiek geresnė padėtis Europos Parlamente: tarp 13 Lietuvos atstovų yra 5 moterys. Per šiuos savivaldos rinkimus į vietos valdžią pateko 22 proc. moterų.
Kodėl gabios moterys atsitrenkia į „stiklines lubas”, neleidžiančias prasimušti į vadovų postus? Kodėl į jų rankas atiduodamas tik sunkiausias darbas – vaikų auklėjimas, rūpinimasis dažnai skurdžia šeimos buitimi, tačiau nepatikima spręsti globalesnių dalykų? Manau, kad svarbiausia priežastis – labai gajūs stereotipai. Visuomenė, įskaitant ir dalį dailiosios lyties atstovių, gana netolerantiška karjeros siekiančioms moterims. Mėgstama kartoti, kad jos neskiria deramo dėmesio šeimai. Iš tiesų jos dažniausiai visur suspėja.
Dažnai sakoma, esą moterų politikoje mažai dėl to, kad jos pačios nenori. Tačiau praktika rodo ką kita. Mano įsitikinimu, moteris ko nors pasieks tik pasakiusi sau: „Aš galiu.”
– Jūsų vadovaujama tarnyba daugiausia skundų gauna dėl diskriminacijos lyties pagrindu…
– Bendras skundų skaičius pastaruoju metu didėja. Bet tai nereiškia, kad daugėja diskriminacijos, tiesiog stiprėja visuomenės suvokimas apie lygias teises ir galimybes. Vyrai dažniau skundžiasi diskriminacija dėl negalios, etninės kilmės, religijos ar įsitikinimų, o moterys jaučiasi diskriminuojamos dėl lyties ir amžiaus. Pernai, kaip ir anksčiau, ypač dažnai skundėsi nėščios moterys ar moterys, išėjusios nėštumo ir gimdymo atostogų vaiko priežiūros atostogų.
– Padėčiai keisti pirmiausia reikia naujų įstatymų? O gal svarbesne priemone laikote visuomenės švietimą?
– Esu įsitikinusi, kad įstatymų netrūksta, jie yra gana geri. Tačiau sankcijų rimbas – tik kraštutinė priemonė. Labiausiai trūksta atviro žmonių kalbėjimosi. Anksčiau manyta, kad neverta kalbėti apie smurtą prieš moteris, prekybą jomis. Toks požiūris išliko kalbant apie moterų dalyvavimo valstybės valdyme naudą, šioje srityje iki šiol neatliekami sociologiniai tyrimai.
Diskutuojant daugeliu naujų temų visuomenė iš pradžių sakydavo „ne”,
paskui – „gal”, galiausiai klausdavo, „kodėl gi ne?” Prieš devynerius metus priimtas Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas taip pat buvo sutiktas su didžiausiu sarkazmu: esą jos ir taip per lygios. Tačiau šiandien taip teigti nekorektiška.
– Tad į ateitį žvelgiate optimistiškai?
– Situacija pasikeis, kai pati visuomenė supras, kad jai tai nepriimtina. Pavyzdžiui, kad jai nepriimtina žeminanti moteris reklama, kai nuogas moters kūnas atsiduria šalia kokių nors ratlankių ar varžtelių. Arba nuogas moters biustas eksponuojamas šalia automobilio pasirinkus šūkį „Mažas dydis, bet didelė talpa”. Panašių reklamų pas mus dar gausu. Moters sudaiktinimas, palyginti, pavyzdžiui, su Skandinavija, Lietuvoje yra kur kas labiau paplitęs.
Bet padėtis keičiasi.
– Tačiau akivaizdu, kad įsigalėję stereotipai nyksta pernelyg lėtai. Ką manote apie kitose Europos šalyse taikomas moterų ir vyrų atstovavimo kvotas?
– Nesu nusiteikusi prieš kvotas. Europoje tai vadinama laikinomis priemonėmis prieš diskriminacijos apraiškas. Šiuo klausimu ten dabar labai diskutuojama. Skeptikams Lietuvoje atsakyčiau: gal kada nors tokių kvotų reikės vaikinams mūsų universitetuose?
Kvotų idėja Lietuvoje jau buvo keliama, bet oponentai teigė, kad tai prieštarautų Konstitucijai. Nors Konstitucinis Teismas šiuo klausimu nėra pasisakęs, jo nuomonė būtų labai įdomi.
Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas numato, kad tokios laikinosios specialiosios priemonės gali būti taikomos įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau tokia tvarka iki šiol nenumatyta. Raginsime Seimą tai padaryti.
Be to, siūlysime, jog valstybinės institucijos savo vidaus dokumentuose įtvirtintų nuostatą, įpareigojančią daryti viską, kad vyrų ir moterų lygios galimybės būtų įgyvendintos. Beje, manau, privatus verslas gal net greičiau už valstybės institucijas suvoks, kad būti progresyviam yra naudingiau ir dėl įvaizdžio, ir finansiškai. Konkurencija diktuoja savo sąlygas, o viena iš sėkmės ir gero įvaizdžio prielaidų – lyčių lygių teisių paisymas.