Praėjusį savaitgalį iš Vokietijos atskriejo liūdna žinia – mirė uolus Kristijono Donelaičio kūrybos ir gyvenimo tyrinėtojas, jo giminės tęsėjas Lutcas Venau (Lutz Wenau). Jo senelis buvo vedęs Augustę Donelaitytę. Sužinojęs, kad vienas jo giminaitis praeityje buvo kunigas ir poetas Kristijonas Donelaitis, Lutcas Venau visą savo gyvenimą ir santaupas paskyrė lietuvių poezijos pradininko įamžinimui. Medžiagą apie K.Donelaitį ir jo epochą jis rinko visame pasaulyje – susirašinėjo su Vokietijos, Anglijos, JAV lietuvių archyvais, tęsdamas XIX a. pradėtą prof. F.Tecnerio darbą parengė ir išleido aštuonis mokslinius veikalus „Neue Donelitiana”, knygą apie K.Donelaitį, knygą apie K.Donelaičio gimtinę – Lazdynėlius, vokiečių periodikoje paskelbė straipsnį apie Mažąją Lietuvą.
Savo leidykloje Lilientalyje jis iš naujo išleido K.Donelaičio „Metus”, išverstus L.Pasargės, su V.K.Jonyno ir V.Jurkūno iliustracijomis. Stengdamasis ir provokuodamas giliau pasidomėti K.Donelaičio asmenybe, jis užsakė poeto grafologinę analizę, o jos rezultatus paskelbė „Baltijos” almanache (2004 m.). Ne veltui L.Venau namuose lankėsi daugelis K.Donelaičio gerbėjų.
Galbūt svarbiausia paties Lutco Venau savybė – neapsakomas jo kuklumas. Įvertindami ypačiai reikšmingus L.Venau darbus apie K.Donelaitį, Klaipėdos universiteto Literatūros katedra, Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyrius ir K.Donelaičio draugija pasiūlė Klaipėdos universiteto senatui suteikti jam Garbės daktaro vardą. Deja, šio pasiūlymo KU Senatas nesuspėjo apsvarstyti.
Visose savo knygose, straipsniuose, kalbose L.Venau minėjo tik Donelaitį ar su juo susijusius asmenis ir nė žodeliu nepriminė apie save.
Gal todėl paties L.Venau gyvenimas daugeliui jo draugų liko mįslė. Tačiau garsiai kalba jo darbai.