Šarūno Sakalausko treniruojamoje Brėmerhafeno „Eisbaren” krepšinio komandoje rungtyniaujantis Žygimantas Jonušas tikina, kad Vokietijoje jaučiasi geriausiai per visą savo karjerą
Bankrutavusią Alytaus „Alitos” ekipą 2005 metais palikęs 25 metų 200 cm ūgio puolėjas Žygimantas Jonušas praėjusį sezoną rungtyniavo Lenkijos Šviecų „Polpak” komandoje. Vienu naudingiausių komandos žaidėjų buvęs Ž.Jonušas Lenkijos aukščiausiosios lygos debiutantę „Polpak” atvedė net iki ketvirtosios vietos.
Po puikaus sezono Lenkijoje Ž.Jonušą pastebėjo vienas labiausiai patyrusių Lietuvos trenerių – Brėmerhafeno „Eisbaren” strategas Šarūnas Sakalauskas. Dvimetrinis krepšininkas buvo geidžiamiausias kandidatas į lengvojo krašto puolėjo poziciją.
Brėmerhafene Ž.Jonušo karjera klostosi taip pat sėkmingai – vienoje pajėgiausių Vokietijos komandų lietuvis yra tarp lyderių. Per rungtynes Ž.Jonušas vidutiniškai pelno 12,6 taško, o dvitaškius bei tritaškius lengvasis krašto puolėjas mėto itin taikliai – atitinkamai 57 ir 43 proc. taiklumu.
Puolėjo rezultatai išties geri, tačiau Lietuvos rinktinės trenerių jis nesudomino – Ž.Jonušas nebuvo įtrauktas net į antrosios rinktinės kandidatų sąrašą. Vis dėlto krepšininkas nenusimina ir tikisi būti įvertintas ateityje.
Apsisprendimą lėmė treneris
– Ar esate patenkintas, kad pasirinkote Vokietiją?
– Taip, čia jaučiuosi puikiai. Komandoje gera atmosfera, visi žaidėjai labai draugiški. Be manęs, ekipoje rungtyniauja dar du lietuviai, taigi yra su kuo bendrauti gimtąja kalba. Žinoma, daug laiko praleidžiu su kitais komandos draugais.
– Ar jūsų apsisprendimui vykti į Brėmerhafeno ekipą turėjo įtakos tai, kad komandos vyriausiasis treneris yra Š.Sakalauskas?
– Taip, žinojau, kad šio trenerio darbo stilius ir treniruotės yra geros. Š.Sakalausko darbo metodika skiriasi nuo trenerių tų komandų, kuriose aš rungtyniavau anksčiau – šio daug geresnė ir man priimtinesnė. Be to, jis yra geriausias Vokietijos treneris (2005-2006 m. sezoną Š.Sakalauskas buvo pripažintas geriausiu Vokietijos Bundeslygos treneriu). Š.Sakalauskas daug žinojo apie mano žaidimą, tad apsispręsti renkantis ekipą man buvo lengviau. Prieš šį sezoną treneris man paskambino ir pasiteiravo, ar nenorėčiau žaisti jo komandoje. Kalbėjomės ir apie Vokietijos krepšinio čempionatą.
– Kuo Š.Sakalauskas grindžia ekipos žaidimą?
– Pirmiausia treneris iš mūsų reikalauja apsiginti. Tik apsigynę galvojame apie puolimą. Aš aikštelėje išskirtinių užduočių neturiu. Deriniai kuriami visai komandai, o ne pavieniams žaidėjams.
– Esate vienas taikliausių Vokietijos pirmenybių žaidėjų. Tokį puikų taiklumą demonstruojate pirmą kartą per karjerą?
– Manau, tam įtakos turi treneris bei darbas po treniruočių. Kartais po jų pasilieku ir lavinu ranką. Šiuo metu savo žaidimą vertinu gerai, tačiau visada norisi rungtyniauti ir pasiekti dar geresnių rezultatų. Todėl treniruojuosi daug.
Tikslas – čempionų titulas
– „Eisbaren” – toli gražu ne didžiausią biudžetą turintis klubas Bundeslygoje, tačiau komanda rungtyniauja stabiliai, yra viena pirmaujančių lygos ekipų. Kas lemia tokius komandos rezultatus?
– Komanda turi puikų trenerį ir puikių žaidėjų. Strategas gerai jais pasinaudoja, paskirsto darbus, kuriuos krepšininkai turi atlikti aikštėje.
– Kokie tikslai keliami ekipai šį sezoną? Galbūt vienas jų – patekti į Eurolygos varžybas ar ULEB taurės turnyrą?
– Niekas nekalbėjo apie tikslus ar konkrečią vietą Bundeslygoje. Sau keliu tik didžiausius tikslus. Žinau, kad komandos draugai taip pat galvoja tik apie pirmąją vietą. Šiuo metu mano didžiausias tikslas – laimėti Vokietijos pirmenybes.
– Neseniai rungtyniavote prieš Braunšveigo „New Yorker Phantoms” ekipą, kurioje žaidžia Martyną Andriuškevičių sumušęs ir iš JAV komandos pašalintas Awvee Storey. Per rungtynes būtent jį ir dengėte. Ar prieš mačą žinojote, jog teks žaisti prieš šį žaidėją?
– Taip, žinojau, kad jis yra „pasižymėjęs”. Prieš rungtynes nieko ypatingo nejaučiau, nes aš susikoncentruoju tik tam mačui. Pašalinės mintys išnyksta. Žaidžiau, ir tiek.
– Šį sezoną žaidžiate vienoje geriausių Vokietijos komandų ir esate vienas jos lyderių, tačiau jūsų pavardės nebuvo matyti tarp kandidatų į antrąją Lietuvos rinktinę. Ar nesate dėl to nusivylęs?
– Nesu nusivylęs, nes manau, kad treneriai žino, ko komandai reikia. Jie įdėmiai stebi krepšininkų žaidimą, o aš dar gal nesu pasiekęs tokio lygio, kokio reikia, kad patekčiau tarp kandidatų. Tačiau tikiuosi, kad pasieksiu reikiamą lygį ir būsiu kandidatas ateityje.
Prisiminimai iš Alytaus – slogūs
– Prieš keletą metų rungtyniavote LKL. Ar Vokietijos Bundeslyga labai skiriasi nuo LKL? Kokie esminiai skirtumai tarp šių lygų?
– Komandos skiriasi pajėgumu. Vokietijos lyga stipresnė, čia žaidžia 18 ekipų, ir negali žinoti, kuri iškovos pergalę. Čia susirenka daug žiūrovų, krepšinio arenos sausakimšos, per rungtynes jaučiamas didelis palaikymas. Lietuvoje to nėra, išskyrus atvejus, kai tarpusavyje rungtyniauja Vilniaus „Lietuvos rytas” ir Kauno „Žalgiris”.
– Ar prisimenate metus, kai žaidėte LKL?
– LKL žaisti man patiko, nes įgijau patirties. Be to, rungtyniavau savo šalyje. Tačiau prisiminimus temdo „Alitos” negrąžintos skolos.
– Be jūsų, Brėmerhafeno komandoje rungtyniauja Vytas Danelius ir Audrius Maneikis. Ką veikiate laisvalaikiu?
– Su V.Daneliumi praleidžiame daug laiko kartu, Brėmerhafene netrūksta pramogų: nueiname pažaisti kėglius, biliardą. Mūsų miestelis yra šalia didesnių miestų – Brėmeno ir Oldenburgo, todėl dažnai nuvažiuojame ten, lankomės kino teatruose ir kavinėse.
– Vokietijoje gyvenate vienas? Kaip įsikūrėte, kokias sąlygas suteikė klubas?
– Gyvenu su drauge Agne. Įsikūrėme puikiai, Brėmerhafenas – puikus miestas, klubas suteikė puikias gyvenimo sąlygas. Ši vieta geriausia iš visų, kokiose tik esu žaidęs krepšinį per visą savo karjerą.