Moterų sportas – iš meilės žaidimui

Kovo 8-osios išvakarėse „Sporto tribūna“ pažvelgė į Lietuvos moterų komandinių sporto šakų lygas, kurios konkuruoja su analogiškomis vyrų lygomis

Moterims sportas nėra lengvas dalykas. Grietinėlė šioje srityje atitenka vyrams. Pagal populiarumą kol kas tik tenisininkės sugebėjo prilygti stipriosios lyties atstovams. Daug kur buvo suvienodinti vyrų ir moterų teniso turnyrų nugalėtojams mokami pinigai. Vis dėlto sunku tvirtinti, kad Marijai Šarapovai ir manekenes primenančioms jos kolegėms populiarumą garantuoja vien geras žaidimas.

Gyvuoja kelis sezonus

Kitų sporto šakų padėtis visai kitokia. JAV yra keliolika profesionalių vyrų beisbolo, po kelias ledo ritulio, krepšinio ir po dvi futbolo bei egzotiško lakroso lygas. Nuolat bandoma kurti analogiškas moterų lygas, tačiau jos netrukus bankrutuoja. Krepšinio ABA („Americana Basketball League“) išgyveno du sezonus, futbolo „Women’s United Soccer Association“ – tris. Pastarajai nepadėjo net tai, kad ją reklamavo JAV labai garsi ir daugelio atpažįstama žaidėja Mia Hamm, bei 50 mln. dolerių biudžetas. Ilgiau gyvuoja tik moterų krepšinio NBA lyga, tačiau jai gerovę garantuoja vyrų lyga.

Dėl išgyvenimo kol kas kovoja softbolo NPF („National Professional Fastpitch“). Lyga gyvuoja ketvirtą sezoną. Softbolo, panašaus į

beisbolą, bet žaidžiamo mažesnėje aikštelėje ir didesniu kamuoliuku, atstovai giriasi, esą šiuo sportu užsiima 1,2 mln. žmonių. Tačiau tai jokiu būdu neatspindi žiūrovų dėmesys. Žaidėjos taip pat neturi iliuzijų, jog taps žvaigždėmis. „Tai, kad rungtyniauji šioje lygoje, sunku pavadinti karjeros darymu“, – neslėpė Čikagos „Bandits“ gaudytoja Selena Collins. Sportininkė sugeba pagauti kamuoliuką, skriejantį 115 km/h greičiu.

Vyrų beisbolo lygos MLB varžybas vien stadionuose kasmet pamato 75 mln. žmonių. Softbolo žaidėja per sezoną (42 rungtynės) vidutiniškai uždirba 6 tūkst. dolerių, o beisbolininkas, net vidutiniokas, gauna 15 tūkst. dolerių… už rungtynes. Kad sudurtų galą su galu, softbolo žaidėjos dirba mokyklų komandų trenerėmis.

NPF vadovo Patricko Lindeno teigimu, jo vadovaujama organizacija neturės galimybių plėtotis tol, kol neprasimuš į žiniasklaidą. Tačiau netrukus ši užduotis taps dar sunkesnė. Mat po 2008-ųjų softbolas bus išbrauktas iš olimpinės programos. Tada neliks galimybės net reklamai naudotis JAV rinktinės pergalėmis. Amerikietėms šioje sporto šakoje priklauso aukso medalių monopolis.

P.Lindenas sako, kad norėtų savo lygos varžybas reklamuoti kaip šeimoms patrauklias rungtynes, kuriose dalyvaujama ne dėl milijonų, o „iš meilės žaidimui“. Deja, jų nerodys jokia televizija – net šeimos.

JAV moterų sporto fondo („Women’s Sports Foundation“ – WSF) atstovės turi savo teoriją dėl dailiosios lyties sporto nepatrauklumo žiniasklaidai. Teigiama, jog tai amerikietiškos kultūros, kurioje moterys buvo diskriminuojamas dešimtmečius, pasekmė. Anot WSF, profesionalus sportas niekaip neatspindi 1972 metais paskelbto moterų ir vyrų teisių sulyginimo. Atlikti tyrimai parodė, kad 95 proc. laiko, kurį didžiausios JAV televizijos skiria sportui, tenka vyrų sportui.

Tačiau softbolo lyga nenuleidžia rankų ir net ketina plėstis. Ieškoma verslininkų, norinčių kurti naujus klubus. Reikalavimai nėra dideli – užtenka turėti 400-500 tūkst. JAV dolerių biudžetą. Siūlomas ir vadovas, kaip reikia elgtis, kad klubas nebūtų nuostolingas. Pagrindiniai pricipai tokie: surinkti 200 tūkst. dolerių iš rėmėjų, į kiekvienas rungtynes parduoti bent tūkstantį bilietų (vienas kainuoja 10 dolerių) ir prekiauti atributika – marškinėliais, kepurėlėmis. Verčiantis tokia veikla reikia siekti, kad iš kiekvieno žiūrovo būtų gautas bent 4 dolerių pelnas. Sumos tikrai nėra didelės. „Dar niekas šiame sporte neuždirbo milijonų“, – pridūrė P.Lindenas.

Pragyventi įmanoma

Lietuvoje profesionaliausia yra Lietuvos moterų krepšinio lyga (LMKL), nors klubų joje vis mažėja. Šį sezoną LMKL kovoja 4 mūsų šalies (Vilniaus TEO, Marijampolės „Arvi“, Kauno „Laisvės“, Klaipėdos „Lemminkainen“) ir viena Latvijos komanda (Rygos „Avantis-Turiba“). Populiarumu LMKL nė iš tolo negali prilygti vyrų Lietuvos krepšinio lygai (LKL), kurios lyderių – Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Lietuvos ryto“ – mačai sostinėje sutraukia net po 11 tūkst. žiūrovų. Paprastas LKL rungtynes dažnai stebi tik keli šimtai sirgalių, bet ir toks skaičius LMKL – kol kas nepasiekiama svajonė. TEO mačus Eurolygos varžybose žiūri maždaug po tūkstantį žmonių, o į šios komandos rungtynes šalies pirmenybėse ateina vos kelios dešimtys vilniečių. Tik Marijampolėje, kai „Arvi“ žaidžia su TEO, į salę susirenka pora šimtų aistruolių.

Vis dėlto TEO ir „Arvi“ gali pasigirti, kad jų biudžetai yra didesni už kai kurių vyrų krepšinio klubų. LKL savo ekipoms kelia reikalavimą sezonui suformuoti pusės milijono litų biudžetą. TEO biudžetas siekia apie 3 mln. litų, „Arvi“ – maždaug 1,5 milijono.

LMKL rungtyniaujančios krepšininkės yra vienintelės komandinių sporto šakų dailiosios lyties atstovės, galinčios pragyventi iš sporto. Tiesa, LMKL ekipose žaidėjų atlyginimai taip labai skiriasi. Didžiausius biudžetus turinčios TEO ir „Arvi“ gali mokėti penkiaženkles sumas (litais) per mėnesį, o štai „Laisvės“ ir „Lemminkainen“ komandų krepšininkės per mėnesį uždirba po 2-3 tūkst. litų. Vis dėlto net dideli sportininkių mastais atlyginimai vasarą verčia jas ieškotis papildomo darbo. Moterų krepšinio sezonas trunka nuo rugsėjo iki balandžio, todėl vasaros mėnesiais žaidėjos algos negauna. Tarpsezoniu net pagrindinės „Laisvės“ ir „Lemminkainen“ krepšininkės vyksta uždarbiauti į užsienį. Pasak „Laisvės“ ekipos puolėjos Jolantos Marmienės, iš krepšinio galima pragyventi tik tol, kol rungtyniauji: „Dabar situacija, jeigu palygintume ją su buvusia prieš 5 metus, pasikeitė. Gyventi žaidžiant krepšinį galima, tačiau yra sportininkių, kurios vasarą vyksta uždarbiauti į užsienį. Ir tai toli gražu ne atsarginės komandų žaidėjos. Lietuvoje įsidarbinti sunkoka, nes daugelis krepšininkių yra baigusios Lietuvos kūno kultūros akademiją ir įgijusios trenerės specialybę. Gauti darbą mokykloje gana sunku.“ J.Marmienė tvirtino, kad iš krepšininkės algos, jei neatstovauji stipriausiems šalies klubams, negali susitaupyti pinigų ateičiai.

Visos LMKL žaidėjos yra profesionalės. Jos treniruojasi po du kartus per dieną, todėl suderinti krepšinio treniruočių su kitu darbu beveik neįmanoma. Darbą su krepšiniu derina „Laisvės“ gynėja Lina Dambrauskaitė. 39 metų Europos čempionė Arvydo Sabonio krepšinio mokykloje treniruoja kelias mergaičių grupes.

LMKL direktorė Audra Ginelevičienė pripažįsta, jog daugelis krepšininkių rungtyniauja dėl to, kad žaisdamos jaučia didelį malonumą: „Vis dėlto nežinau, ar visos jos, dirbdamos įprastą darbą, gautų tokius pinigus, kokius moka lygos klubai.“

LMKL lieka LKL ir Baltijos vyrų krepšinio lygos šešėlyje, tačiau jos vadovė mano, jog kitaip ir negali būti. „Pasaulyje dėsninga, kad moterų sportas nėra toks populiarus kaip vyrų, išskyrus tas sporto šakas, kuriose dominuoja moterys, – šokiai ir pan. Lietuva yra nedidelė valstybė, o vyrų krepšinis pas mus itin aukšto lygio. Todėl beveik visi rėmėjų pinigai, savaime suprantama, atitenka vyrams. Ir LMKL daugelis žaidėjų rungtyniauja tik dėl to, kad jaučia malonumą. Krepšinis joms – tarsi gyvenimo būdas“, – dėstė A.Ginelevičienė.

Skirtumas nėra didelis

Vyrų ir moterų krepšinio populiarumo neįmanoma lyginti, o štai tarp rankinio ir tinklinio žaidėjų ryškių skirtumų nematyti. „Nepasakyčiau, kad vyrų lyga turi kur kas didesnį pranašumą negu moterų. Tačiau pas juos yra nusistovėjusi bendra tvarka, nes vyrai jau antrus metus patys rengia čempionatą, o mūsų pirmenybės vyksta padedant Lietuvos rankinio federacijai. Visos vyrų komandos apylygės, jos rimtai tarpusavyje kaunasi ir tobulėja, nors meistriškumas nėra labai didelis. Jų lyga profesionalesnė – kiekvienos rungtynės filmuojamos“, – pasakojo Vilniaus moterų rankinio klubo „VPU Eglė/Šviesa“ vyriausiasis treneris Juozas Žala.

Žiūrovų į moterų ir vyrų rankinio varžybas taip pat susirenka daugmaž vienodai. „Lietuvos vyrų ir moterų rankinio populiarumas panašaus lygio. Nepasakyčiau, kad į jų varžybas ateina daugiau sirgalių, išskyrus rungtynes, kai žaidžia lyderiai – Kauno „Lūšis“, Panevėžio „VikingMalt“ ir „Vilnius“, – kalbėjo J.Žala. – O mūsų lygoje intriga kelerius pastaruosius metus buvo tik tarp „VPU Eglės/Šviesos“ ir Vilniaus „Eastcon/AG“ ekipų. Tačiau šiemet ir to nebėra, todėl nemanome, jog pagausės žiūrovų. Gal jų padaugės, kai prasidės atkrintamosios varžybos.“

Vis dėlto rankininkių ir rankininkų algos skiriasi. „Moterys praktiškai išsilaiko iš maistpinigių. Mūsų komandoje yra apie 10 žaidėjų, su kuriomis pagal sporto įstatymą sudaryti kontraktai, jos gauna visas socialines garantijas. Tačiau atlyginimai labai maži – keli šimtai litų, – pabrėžė J.Žala. – O vyrai, ypač tie, kurie grįžta žaisti į Lietuvą iš užsienio, uždirba kur kas daugiau. Nors ir jų lygoje tikriausiai yra jaunų rankininkų, rungtyniaujančių už dyką.“

Vilniaus klubo treneris pripažino, kad vyrų rankinis sulaukia daugiau žiniasklaidos dėmesio nei moterų, tačiau dėl to kaltas ir pinigų stygius. „Vyrų rankiniui skiriama daugiau dėmesio. Kai kurie dienraščiai net jų rungtynes anonsuoja, o moterys nė neminimos. Taip jau yra, nes vyrų rankinio lygos darbuotojai stengiasi. Deja, mūsų lyga neturi net mokamo darbuotojo, – apgailestavo J.Žala. – Jie turi, todėl geriau ir tvarkosi.“

Tinklininkų padėtis panaši. „Gal ir skiriasi žiūrovų susidomėjimas, bet visai nedaug. Abiejų lyčių komandų žaidimas žiniasklaidai nelabai rūpi. Mūsų sporto šaka beveik visai nesulaukia žurnalistų susidomėjimo, – pažymėjo Lietuvos tinklinio federacijos generalinis sekretorius Juozas Lapeika. – Pagal žaidėjams mokamus pinigus skirtumo nėra. Visų aukščiausiosios lygos komandų tinklininkai ir tinklininkės gauna atlyginimą, bet nedidelį. Yra pora stipresnių klubų, kurie gali savo žaidėjams mokėti didesnes algas.“

Moterys gauna, vyrai – ne

Unikaliu reiškiniu galima vadinti Lietuvos žolės riedulio pasaulį. Čia profesionalių žaidėjų yra tik tarp moterų komandų. Vyrų žolės riedulys – visiškai mėgėjiškas. Taip jau susiklostė istoriškai – moterys gražiomis pergalėmis džiugino dar Sovietų Sąjungos laikais, o vyrų žolės riedulys visada buvo keliskart žemesnio lygio.

Lietuvos moterų čempionato 2 divizionuose rungtyniauja 9 komandos, tačiau algas už žaidimą gauna tik dviejų pirmaujančių ekipų – Šiaulių „Gintros-Strektės-Universiteto“ ir Vilniaus HFTC – riedulininkės. Tiesa, tie atlyginimai gana simboliški – iki 500 litų.

„Gintros-Strektės-Universiteto“ vyriausiasis treneris Vaidotas Vaičeliūnas sako, kad žaidėjos pinigų užsidirba lankydamos treniruotes. Už kiekvieną užsiėmimą priskaičiuojama sutarta suma. Ji priklauso nuo grupės, kuriai priskirtos riedulininkės. Žaidėjos pagal gebėjimus padalytos į 3 grupes.

„Gintra-Strektė-Universitetas“ turi dar ir moterų futbolo komandą. Pinigai jos narėms mokami analogiška sistema.

HFTC taip pat rungtyniauja Lietuvos moterų futbolo čempionate, bet futbolą žaidžia tos pačios riedulininkės. Be šių dviejų komandų, lygoje futbolininkėms algas moka tik Ukmergės „Textilitė“. Apie milijoninius biudžetus turinčių futbolo A lygos klubų žaidėjų uždarbį moterys negali nė svajoti.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Sportas su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.