Kinijos ir Italijos sąjunga

Pavasario linksmybės įsisuko į šiauliečių gastroles sostinėje. Šurmulinga Kaziuko mugė, besikėsinanti įsiveržti tiesiai į Nacionalinį dramos teatrą, tapo originaliu spektaklių įvadu.

Senosios mugės su persirengėlių vaikštynėmis, lėlių vaidinimais, kaukių intermedijomis, balaganais, žonglieriais ir bufonadomis – teatru vadinamos meno rūšies istorija. Prieš pusę tūkstantmečio Italijoje vykdavusių mugių dalis – commedia dell’arte, italų kaukių komedija, iki šiol gyvuoja ne vien vadovėlių puslapiuose. Ji stilinga ir lanksti, todėl ir šiandien praverčia teatro kūrėjams. Prireikus ji gali persmelkti stabarėjančias formas, trykšti improvizacijų netikėtumais ir labai iš arti parodyti, iš ko būna padarytas teatras. Žinoma, tai nenutinka savaime – reikia, kad į senąjį paveldą atsigręžtų tokio polėkio ir meninio mąstymo režisieriai, koks yra Aido Ghiniotti, t. y. Aidas Giniotis. Jam buvo patikėta Carlo Gozzi „Princesė Turandot”, pjesė, kurios pastatymu 1931 metais prasidėjo Šiaulių dramos teatro istorija. Premjeriniais spektakliais pernai gruodį teatras išradingai paminėjo 75-metį. Giniočio spektaklis – ne vien Gozzi pasaka pagal commedia dell’arte žaidimo taisykles, bet ir ano, pirmojo, spektaklio paminėjimo akcija.

Turandot mįslė – apie Šiaulius

Režisierius pirmiausia padirbėjo prie pjesės teksto. Autorizuotas „Turandot” vertimas – jo paties. Gozzi į savo gana išmoningus veikalus (tiesa, šiandien jiems prikišamas menkokas stiliaus individualumas ir kiti trūkumai) priberdavo polemikos su amžinu priešu Carlo Goldoni prieskonių. Šiandien jų nebeatpažįsta ir nebesupranta net specialistai. Dabar statytojams medžiagą tenka kuo nors pildyti ar šį tą keisti. Egzotišką pasaką Giniotis žaismingai aktualina autoriniais įterpiniais, šmaikščiomis, ironiškomis intermedijomis lyčių dvikovos tema, šaržuoja teatro kasdienybės motyvais. Aktualina vykusiai, nepersūdo, todėl humoras skoningas. Beje, viena iš mįslių, Turandot menamų jos rankos siekiantiems vyrams – ne apie Venecijos, o apie Šiaulių herbą.

Carlo Gozzi (1720-1806) – vieno teatrališkiausių pasaulio miestų, Venecijos, pilietis, atkaklus, maištingas tipas, gynęs menkstančią commedia dell’arte garbę. Jam, konservatoriui, kėlė siaubą kasdienio gyvenimo veržimasis į sceną, skatinamas „priešo” Goldoni. Savo pjesių veiksmą jis kėlė į tolimas šalis, nardino į magišką pasakų atmosferą. Teisybės dėlei pasakytina, kad Gozzi plykstelėjo įspūdingai, sulaukė didelio publikos dėmesio, tačiau jo šlovė netruko išblėsti. Dviejų dramaturgų disputą laimėjo Goldoni, iki šiol pergalingai žygiuojantis ne tik per Italijos teatrus. Gozzi talentą į padanges buvo iškėlę vokiečių romantikai. Jo kūryboje įžvelgė tikros romantinės dramos pavyzdį: grotesko, fantazijos ir alegorijos derinį, perpintą bufonada, paskanintą romantine ironija. Venecijiečio įkvėptas savo „Turandot” parašė Friedrichas Schilleris, o pastarąja vėliau rėmėsi dievišką muziką šiai istorijai sukūręs Giaccomo Puccini. Aplinkybės klostėsi taip, kad būtent Gozzi jau antrą kartą pasidarė labai reikšmingas Šiaulių dramos teatrui.

Prakaito lašeliai ant aktorių skruostų

Apie maždaug 1931 metais Boriso Dauguviečio pastatytą „Princesę Turandot” anuometinis recenzentas rašė: „Gražesnių dekoracijų, puikių šviesos efektų ir tokio darnaus vaidinimo niekuomet dar nėra matęs ne tik mūsų „Kapitolijus”, bet turbūt ir Kaune, Valstybės teatre, būdavo retai toki pastatymai”. Tada spektaklis žiūrovus pribloškė puošniais spalvingais kostiumais. Giniočio pastatyme vyrauja juoda spalva. Bet spalvų ir nepasigendi – čia spalvingumo ir kostiumų puošnumo funkcijas atlieka aktoriai. Žaižaruoja ir žėri jie. Netgi atrodo, kad atlikėjai tyčia aprengti gana neutraliai, tarsi etiudus atliekantys studentai. O gal tikrai taip? Įvairių kartų Šiaulių dramos teatro aktoriai šįkart pavirto Giniočio magistrantais, drauge su režisieriumi besiaiškinančiais, kaip improvizuojant iš menkiausių mažmožių gimsta didelis teatras. Visi nuo pat pirmos scenos vaidina taip, tarsi žūtbūt turėtų įrodyti, kad iš tiesų yra įsėdę į savo roges. Arba patvirtinti, kad yra šauniausi. Gera gėrėtis aktoriais Pranu Piauloku (Altoumas), Rimanta Krilavičiūte (Skirina), netikėtas Antanas Venckus, vaidinantis patį save – teatro Direttore. Kaip ir dera, šaunus kaukėtųjų personažų ketvertas: Dalius Jančiauskas (Pantalonė), Juozas Žibūda (Tartalja), Aurimas Žvinys (Brigela), Sigitas Jakubauskas (Triufaldinas). Energingi jaunieji: Monika Šaltytė (Turandot) ir Povilas Liubinas (Kalafas) – maksimalistiški, bet nepamirštantys, kad vaidinama stilizuotai. Tiktų vėl prisiminti 1931-ųjų spaudos žodžius: „Prakaito lašeliai, blizgėję prožektorių šviesoj ant beveik visų artistų kaktų ir skruostų, aiškiai liudijo, kokių reikėjo pastangų, kad pasiekus tokio kilnaus laimėjimo.”

Pirštų kalba

Giniočio metodas – etiudiškas teatras. Visą laiką esame teatro gimimo akivaizdoje ir nepaliaujame tuo stebėtis ir gėrėtis. Teatrologė Gražina Mareckaitė, iš dabarties pozicijų vertindama Dauguviečio „Princesę Turandot”, konstatuoja, kad ji to meto šiauliečiams tapo „teatralumo pamoka”. Pamoka apie teatro sąlygiškumą virsta ir Giniočio pastatymas. Galbūt tai iš dalies užkoduota jau pačiuose Gozzi veikaluose – panašių minčių kėlė viename Rudens teatro forumų parodyta garsiojo gruzino Roberto Sturua režisuota to paties Gozzi „Moteris gyvatė”.

Kai dėl scenografijos (dailininkė Ramunė Skrebūnaitė), tai, galima sakyti, įvyksta triukas: ji lyg ir yra, lyg ir ne – toks sumanymas. Didinguosius kinų valdovo rūmus ir kitas erdves puikiausiai pavaduoja bambukinių lazdų kompozicijos. Ir vėl viską atstoja aktorių plastika (judesio režisierė Vesta Grabštaitė), kiniško judesio ir itališko temperamento dermė. Egzotiški kinų šokiai, Rytų dvikovų elementai, itin daug dėmesio pirštų kalbai. Pasirodžius Turandot, Adelmai (Jūratė Budriūnaitė) ir Zelimai (Inga Norkutė) padvelkia arabiški motyvai, juolab kad suskamba Nikolajaus Rimskio-Korsakovo „Šecherazada”. Išlaikydamas pagarbų, ir vis dėlto ironišką santykį su pjese režisierius Princesės nemeilę vyrams pastiprina Valerie Solanas „Vyrų išnaikinimo draugijos manifesto” citatomis.

Šiauliečių spektaklyje šėlstama, šokama, dainuojama, improvizuojama, pagerbiamos pasaulinės ir lietuvių teatro tradicijos, spėjamos teatro prigimties mįslės. Režisierius ir aktoriai rimtai paplušėjo. Todėl – sėkmė.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.