Amerikoje ir Anglijoje imigrantais pabuvę panevėžiečiai tvirtina nepakėlę tėvynės ilgesio bei svetimšalių dalios
Ir šešiasdešimtmetis dailininkas Rimantas Šimonis, drauge su žmona Amerikoje darbavęsis septynerius metus, ir dvidešimt penkerių metų Vitalijus, kuris per penkerius Anglijoje praleistus metus įgijo marketingo specialybės diplomą bei išbandė keletą darbų, galop sugrįžo gyventi į Lietuvą.
Įvertinę visus privalumus, kuriuos jiems teikė užsienyje turėtas darbas ir už jį gaunamas gana neblogas uždarbis, žmonės prisipažįsta, kad turėtas galimybes nusvėrė išgyventi jausmai. Išvažiuoti iš klestinčių šalių privertė nepakeliama svetimšalių dalia. Būdami atvykėliai, panevėžiečiai ten jautėsi svetimi. Iš pradžių atrodė, kad ilgainiui apsipras, bet svetimumo jausmas tik stiprėjo.
Išginė nedarbas
Šeštą dešimtį pradėjusius dailininką Šimonį ir inžinierės diplomą turinčią jo žmoną Vidą už Atlanto 1996-aisiais išgujo nedarbas. Abiejų įstaigos bankrutavo, galimybių kur nors įsidarbinti taip pat nebuvo. Kad vėl pasijustų reikalingi, galėtų gyventi ne iš valstybės išmaldos, sutuoktiniai ryžosi palikti garbaus amžiaus tėvus, dukrą, labai mylimą vienintelį anūką ir mėginti pradėti naują gyvenimą jiems nepažįstamoje šalyje. Šimonis džiaugiasi, kad žengti pirmuosius žingsnius Amerikoje jiems padėjo į šią šalį prieš metus išvykęs sūnus.
Pribloškiantis įspūdis
Šimonis pripažįsta, kad pirmasis įspūdis nuvykus į Ameriką buvo pritrenkė. „Mane, gyvenusį Panevėžio priemiestyje, kur daug erdvės, pribloškė Amerikos didmiesčių džiunglės. Pasijutau spąstuose, iš kurių norėjosi kuo greičiau išsivaduoti. Iš pradžių prisibijojau juodaodžių, kol supratau, kokie jie gali būti ir draugiški, ir malonūs”, – pirmaisiais įspūdžiais Amerikoje dalijosi Šimonis.
Pirmasis jo darbas buvo Atlantos mieste, „Hilton” viešbutyje. Menkos anglų kalbos žinios, nebe pirmoji jaunystė, pasak vyriškio, įtakos ieškant darbo neturėjo. Jis teigia, kad Amerikoje apskritai nesusidūrė su diskriminavimu dėl amžiaus. Pasak jo, ten pirmiausia vertinamas noras dirbti. O jis dirbti tikrai norėjo. Kita vertus, Šimonis prisimena, kad ir darbdaviams, o ypač bendradarbiams, jis padaręs didžiulį įspūdį tada, kai prisipažino, kad jo išsilavinimas – aukštasis ir kad jis esąs diplomuotas dailininkas. Žmonės neįsivaizdavo, kad turint diplomą galima imtis nekvalifikuoto darbo. Drauge su juo viešbutyje dirbo meksikiečiai ir juodaodžiai.
Užsitarnavo „Oskarą”
Šimonis juokauja karjerą viešbutyje pradėjęs nuo įvairių reikmenų išvežiotojo po viešbučio kambarius, o baigęs – savotišku prievaizdu. Jo darbas buvęs prižiūrėti, ar gerai aptarnaujami lankytojai. Po trejų darbo metų Šimonio pastangos buvo įvertintos „Oskaru”, dalijamu labiausiai nusipelniusiems „Hilton” viešbučių tinklo darbuotojams. Pelnyti šį apdovanojimą jam padėjo ir meninis išsilavinimas – susitaręs su šeimininkais, viešbučio holą ir valgyklą jis išdekoravo freskomis. Atlyginimą už tai gavo minimalų, tačiau jam nepagailėjo „Oskaro”!
Dailininkas neslepia, kad buvo šiek tiek keista imtis nekvalifikuotų darbų. Juokaudamas jie sakydavo turintis atidirbti už nuodėmes. Teko pripažinti, kad kito kelio nėra. Žinojo, kad Lietuvoje negaus jokio darbo, o Amerikoje neturėjo pasirinkimo, nes gyveno nelegaliai. Būtent nelegalus gyvenimas ir buvo sunkiausia aplinkybė, nes tai itin apribojo laisvę.
Buvo beteisis
„Per pirmuosius metus, kol dar turėjau galiojančią turistinę vizą, nesuskubau gauti Amerikoje galiojančio vairuotojo pažymėjimo. Tad visus septynerius metus, kiek gyvenau toje šalyje, automobilį vairuodavau neturėdamas tam teisės. Neįsivaizduojate, kokį siaubą patirdavau, kai pro mane prašvilpdavo šviesomis mirgantis policijos automobilis. Kaskart pasijusdavau kaip genamas kiškis. Pagautam man grėsė ir didžiulė bauda, ir grotos, ir ištrėmimas”, – sakė Šimonis.
Vis dėlto viešbutyje uždirbamų pinigų pakako išsinuomoti būstą, nusipirkti automobilį, po darbo pakeliauti po šalį. Tačiau patiriamus malonumus dažnai užgoždavo gimtinės, artimųjų ilgesys.
„Be visų kitų dalykų, būnant Amerikoje, man labai trūko gaivaus Lietuvos oro, vieversių čirenimo ir juodos lietuviškos duonos. Kai sužinojau, kad tokia duona prekiaujama už kelių šimtų kilometrų nuo mano gyvenamosios vietos, važiuodavau jos pirkti. Kol grįždavau namo, visą kepalą sudorodavau – taip skanu buvo”, – prisiminė Šimonis.
Karjerą sugriovė Rugsėjo 11-oji
„Mano karjerą viešbutyje sužlugdė tragiška Rugsėjo 11-oji, kai buvo susprogdinti Manhatano dvyniai. Baiminantis terorizmo iš viešbučių buvo atleisti tokie nelegalai kaip mes su žmona”, – pasakojo Šimonis. Tačiau kitą darbą jie netruko susirasti. Įsidarbino kino teatro valytojais. Iš namų į darbą ir atgal jiems tekdavo nuvažiuoti 300 kilometrų, dirbti reikėjo naktimis, be laisvadienių. Galop Šimoniai neteko ir šio darbo. Jiems vėl buvo paaiškinta, kad nelegalai kelia terorizmo grėsmę. Išgyvenę Amerikoje septynerius metus, sutuoktiniai grįžo namo.
„Visų sunkiausia Amerikoje buvo pirmąjį pusmetį. Viskas atrodė kitoniška, neįprasta, o ir pats jaučiausi svetimas ir vienišas, nors šalia buvo ir žmona, ir sūnus. Vėliau apsipratau. Labai gerai nesijaučiau, bet bloga taip pat nebuvo. Blogai pasijutau tada, kai nebetekome darbo. Tuomet apsisprendėme, kad žmonėmis be darbo vis dėlto geriau būti gimtinėje. Turėjome susitaupę šiek tiek pinigų, galėjome be didelės baimės laukti pensijos”, – sakė Šimonis.
Po septynerių metų grįžęs į gimtinę, Šimonis prisipažino iš pradžių gailėjęsis šio žingsnio. Jį ypač išgąsdino niūrūs tautiečių veidai, nes jau buvo įpratęs matyti besišypsančius amerikiečius. Skaudu buvo, kad mylimas anūkas grįžusio jo nepažino, netgi prie dukters šeimos ir prie savų namų, kurie atrodė tarsi svetimi, teko vėl iš naujo pratintis. Tačiau dabar išgyventi vargai pasimiršo.
Šimonis pripažįsta: jei atsirastų galimybių dirbti legaliai, į Ameriką važiuotų negalvodamas ir tai darytų daug lengvesne širdimi nei anuomet. Vyriškis jaučiasi galintis dirbti ir užsidirbti, o Lietuvoje jo darbas niekam nereikalingas.
Norėjo būti savarankiškas
Greit 25-ąjį gimtadienį švęsiantis Vitalijus į Londoną išvyko baigęs prestižinę Panevėžio Juozo Balčikonio gimnaziją. Jo tėvas tuo metu jau buvo įsikūręs Londone, dirbo vadovaujamą darbą. Už Vitalijaus studijas viename iš Londono koledžų jau buvo sumokėta. Beje, studijuoti jame jaunuolis taip ir nesusirengė – vos nuvykęs ėmė dirbti.
Norėdamas būti savarankiškas, Vitalijus įsidarbino restorane indų plovėju, išsinuomojo butą. Dirbti netingėjo, stengėsi ir buvo paskirtas vyriausiojo vyrėjo padėjėju. Palypėjęs ant šio karjeros laiptelio jis paliko restoraną ir įsidarbino statybose. Pradėjęs dirbti statybininku restauruotoju netrukus tapo darbų prižiūrėtoju. Vaikinui užteko jėgų ir mokytis. Jis baigė koledžą, kuriame įsigijo marketingo specialisto diplomą. Po penkerių metų gyvenimo Anglijos sostinėje, prieš 2006-ųjų Kalėdas, Vitalijus grįžo į Lietuvą. Tvirtina, kad visam.
Svetimumo jausmas
Kaip pagrindinę priežastį, parginusią į Lietuvą, Vitalijus įvardija nuolat Londone jį lydėjusį suvokimą, kad jis svetimas ir tarsi antrarūšis. Be to, pripažįsta, jog jam buvo gana sunku dirbti ir bendrauti su menkai išsilavinusiais, o svarbiausia gana ribotų poreikių žmonėmis. Vitalijus teigia, kad gyvenant Anglijoje išsiveržti ir šio žmonių rato jam, kaip svetimšaliui, būtų buvę nelengva, todėl jis pasirinko Lietuvą.
„Išvažiuodamas į Angliją maniau, kad moku anglų kalbą. Deja, nuvykus paaiškėjo, kad šiek tiek išmanau tik anglų kalbos gramatiką. Pajutau, kad jie visai kitaip konstruoja sakinius, nei buvau išmokytas, visai kitaip taria žodžius. Tad normaliai diskutuoti su anglais galėjau tik toje šalyje išgyvenęs metus”, – prisimena Vitalijus. Jis teigia jokių nepatogumų svečioje šalyje nejutęs, tačiau visą laiką jautęsis savotiškas turistas. Net ir jo pažintys mezgėsi su pačių įvairiausių tautybių žmonėmis: turkais, bulgarais, graikais, prancūzais, afrikiečiais. Anglų ir lietuvių tarp jo pažįstamų buvo nedaug.
Vitalijus teigia, jog anglų akyse jis buvo tik imigrantas, kaip ir visi kiti. Su lietuviais, kurių pasitaikydavo jo kelyje, jam buvo neįdomu bendrauti. Daugelis jų Vitalijui atrodė labai apriboję savo gyvenimą. Jiems rūpėjo tik daugiau užsidirbti, o atsipalaiduoti sugebėdavo tik tada, kai gerokai išgerdavo. Nuo tokių žmonių Vitalijui norėdavosi laikytis kuo toliau.
Stebino įžūlumas
Pasiryžęs grįžti į gimtinę visam laikui Vitalijus sakė iškart susidūręs su tautiečių įžūlumu. „Į Lietuvą grįžau savo automobiliu. Atsitiko taip, kad keltui atplaukus į Klaipėdą išsikrovė jo akumuliatorius ir aš kelto darbininkų paprašiau pagalbos. Nors puikiai žinojau, kad jie man privalo padėti, šie už paslaugą pareikalavo pinigų. Pakliuvau į keblią situaciją, nes grynųjų neturėjau. Teko ieškoti uosto vadovų, kad šie sutramdytų darbininkų įžūlumą. Neabejoju, kad Anglijoje to niekada nebūtų atsitikę”, – teigė Vitalijus.
Trečią mėnesį gimtinėje gyvenantis vaikinas susidarė tokį ispūdį: „Lietuva – gražėja, bet žmonės negerėja.” Anot jo, labai krinta į akis lietuvių noras skųstis ir dejuoti bei nesugebėjimas džiaugtis. Vitalijus jau ėmėsi verslo – prekybos nebrangiais angliškais baldais. Parduotuves jis sumanė steigti Panevėžyje ir Vilniuje. Įvertinus tai, kad baldų pavyksta įsigyti gana nebrangiai, Vitalijus tiki verslo, į kurį investavo Anglijoje uždirbtus pinigus, sėkme.