Žaidimas – mažylio kūryba

Vaikai žaidžia nuo kūdikystės iki pat paauglystės. Tik žaidimų pobūdis, rūšys, intensyvumas, trukmė bei sudėtingumas jiems augant ir bręstant keičiasi. Žaisdami vaikai tyrinėja, susipažįsta, susidraugauja, lavina kūrybos ir bendravimo įgūdžius – kitaip tariant, pažįsta save ir juos supantį pasaulį.

„Žaisdamas vaikas demonstruoja savo pasaulio suvokimą, išreiškia santykius su draugais ir tėvais”, – tvirtina vaikų psichiatrė Sigita Lesinskienė.

Prasideda nuo pažinimo

Ką tik gimusį kūdikėlį tėvai gausiai apdovanoja žaislais. Šalia miegančio vaiko sustatoma visa gvardija pliušinių meškiukų, kiškių, o įvairiaspalviai barškučiai kabinami virš lovelės. Žinoma, kelių dienų ar savaičių kūdikis į juos dar nereaguoja, bet taip namuose ir vaiko kambaryje sukuriama jauki atmosfera. Tai puiku, tačiau nereikia perlenkti lazdos – sukrauti krūvą žaislų, per kuriuos nesimatytų lovelėje miegančio mažylio.

Pasak S.Lesinskienės, kiek paaugęs vaikutis aplink esančiais daiktais susidomi dar labai trumpam. Iš pradžių jį domina funkcija, vėliau suvokiama, kad iš veiksmų kyla pasekmės. Vaikai pradeda pastebėti, kad patraukus virvelę kažkas nukrenta. Tada jau galima sąmoningai siekti konkretaus tikslo.

Eksperimentuodami su daiktais (nebūtinai žaislais) mažieji pradeda pažinti aplinką: išbando nevalgomų daiktų skonį, kambarinių gėlių kvapą, įsitikina, kad kaktusai tikrai „kanda”, o mamos geriama kava labai karšta. Saugoti nuo skaudžių potyrių vaikus reikia, bet labai griežtai suvaržyti eksperimentavimo laisvės nepatartina. Pavyzdžiui, statydamas kaladėlių bokštą mažylis pamato, kad palikus per siaurą pamatą bokštas griūva, todėl bando dėti platesnį.

Menas žaisti

Anot psichiatrės, suaugusiems svarbu suprasti, jog vaikai nežaisti negali. Darželinukui jokiu būdu nesakykite, kad jis nieko neveikia kiaurą dieną žaisdamas. Žaidimas – savotiškas darbas, kurio metu mažylis ne tik atranda naujų veiklos būdų ir įdomių daiktų, bet ir susidraugauja su kitais vaikais. Taigi, bendravimas yra vienas iš svarbiausių žaidimo aspektų.

„Kai kuriems vaikams tikrai reikia išmokti žaisti”, – sako S.Lesinskienė. Ji tikina, kad tai – suaugusiųjų atsakomybė. Pavyzdžiui, žaidžiant komandinį žaidimą vienas vaikas gauna kamuolį, bet nemeta jo kitam, o nešasi į šoną. Vadinasi, tėvai jo nemokė dalintis. Arba pralaimėjęs mažylis labai supyksta, ima verkti, trypti kojomis. Tikriausiai jo šeimoje nebuvo akcentuojama, kad kartais reikia mokėti pralaimėti ir su tuo susitaikyti.

Psichiatrė mano, kad tėvams būtina žaisti su vaikais. Tačiau tai darydami suaugusieji turėtų elgtis taktiškai, neprimesti savo požiūrio, minčių ir stereotipų, nes tai slopina vaikų kūrybiškumą.

Kompiuteriniai žaidimai kenkia

Žiaurūs kompiuteriniai žaidimai, kuriuose šaudoma į žmonių figūras – viena aktualiausių šių dienų problemų. Pasak S.Lesinskienės, kompiuteriniai žaidimai tikrai skatina agresiją bei pyktį, moko vaikus smurto ir prievartos. „Kartais būna akimirkų, kai norisi trenkti kitam, bet turintis savitvardos jausmą žmogus susivaldo. Jis suvokia, kad priešais stovi gyvas žmogus. Vaikai, monitoriuje nuolat šaudydami į žmogaus figūras, susitvardymo nebejaučia, todėl gyvenime gali pasielgti taip, kaip virtualiame žaidime”, – aiškina psichoterapeutė.

Deja, nemažai daliai vaikų kompiuteriniai žaidimai yra aistringas pomėgis. Pasak gydytojos, dažnai tai yra tėvų kaltė. Neturėdami laiko užsiimti vaiku šie įjungia kompiuterį, parsiunčia bet kokį žaidimą iš interneto, kad tik vaikas ramus sėdėtų ir netrukdytų. Kompiuteriniai žaidimai tarp vaikų plinta it koks užkrečiamas virusas. Mažieji nebenori žaisti kitaip, nes įpratus prie žaibiškai besikeičiančių vaizdų ir situacijų virtualioje erdvėje, realūs žaidimai atrodo per lėti ir neįdomūs. Problema plačiai paplitusi įvairiose amžiaus grupėse: tiek tarp pradinukų, tiek tarp paauglių. Tėvai, žinoma, nėra visagaliai, bet šį tą padaryti įmanoma. Derėtų riboti laiką, kurį vaikas praleidžia prie kompiuterio, patiems skatinti žaidimus gryname ore ir nevengti kartais prisijungti prie vaikų.

Žaislų vertė

Neretai šiuolaikiniai žaislai daugiau bendro turi ne su žaidimu, bet su turėjimu. Jie yra vaikų nuosavybė. Matydamas, kad bendraamžiai įsigyja kokį brangų per televiziją reklamuojamą žaislą, vaikas taip pat jo užsigeidžia, nors namuose visi kampai pilni jo „turto”. S.Lesinskienė tikina, kad tokį suvokimą vaikui formuoja tėvai: „Kartais, pirkdami draugams dovanas, paėmę į rankas pigesnį daiktą, lepteli: „ką čia dovanosi – tik 30 litų”. Vaikas tokius žodžius puikiai įsimena.” Štai ir formuojamas stereotipas: geras daiktas (žaislas) – tas, kuris brangesnis.

Tačiau gavus žaislą, vaikui svarbiau ne pats daiktas. Pavyzdžiui, atėjus į svečius pas mažylį auginančią šeimą, vaikui dažnai dovanojamas nedidelis žaisliukas. Šis įbrukamas jam į rankas, o mama ar tėtis sukomanduoja: „Bėk į savo kambarį pažaisti”. S. Lesinskienė komentuoja: „Juk vaikas nori pabūti tarp suaugusiųjų, šiek tiek pabendrauti. Tėvai turėtų leisti mažyliui padėti priimti svečius. Pavyzdžiui, jis gali parodyti, kur pasikabinti paltą ar pagelbėti mamai virtuvėje, kol ruošiamos vaišės. Visą vakarą prie stalo mažasis tikrai nesėdės – ilgesnį laiką išbūti vienoje vietoje dar sunku.”

Vertingiausias dėmesys

S.Lesinskienė turi priekaištų žaislų gamintojams: „Dabar gaminami nerealūs žaislai, pavyzdžiui, rožiniai šuniukai, kurie iš tikrųjų neegzistuoja. Natūralių spalvų minkšti pliušiniai gyvūnėliai vaikams neformuotų iškreipto tikrovės vaizdo.” Gydytoja teigia, kad per daug žaislų vaikams taip pat nereikia: „Vaikai labai kūrybingi – sugalvoja, su kuo ir kaip žaisti net ir be žaislų.” Turėdami paprasčiausių pagaliukų, akmenukų ar kankorėžių, mažieji mėgaujasi žaidimu. Tikrasis, vaiko raidai naudingas žaidimas yra tas, kuris sudaro galimybę kurti.

Jei norite paskatinti savo atžalos kūrybingumą, o gal ir atrasti su juo artimesnį ryšį, skirkite bent 15 minučių per dieną, pavyzdžiui, kartu sudėlioti dėlionę. Tai bus kur kas vertingiau nei brangūs, modernūs žaislai.