Mama rašytoja gėlės vardu

Violeta Palčinskaitė, kaip ir pulkai Lietuvos mergaičiukių, perskaitė visas Hortenzijos Ullrich knygas. Jų išversta ne taip jau mažai – keturiolika. Skaitydama vieną knygą ji užsimiršo ir pražiopsojo svarbų susitikimą. Skaitydama kitą nebeatsiliepdavo telefonu, nes nenorėjo atsitraukti. Įnikusi į trečią pridegino puodą su bulvėmis, o svilėsių tvaikas vėdinosi kelias dienas. Išgirdusi apie tokius nutikimus „kaltininkė” knygų autorė, leidyklos „Alma littera” viešnia Vilniaus knygų mugėje, smagiai juokėsi.

„Grįžusi į Brėmeną būtinai surengsiu lietuvišką vakarėlį su juoda lietuviška duona”, – pažadėjo H. Ullrich. Vokiečių rašytojai pas mus patiko daug kas: skaitytojų paauglių apgultis per susitikimus, Vilniaus senamiestis, lietuviški patiekalai. Sudomino lietuviški vardai (pvz., Gintaras, – tai, beje, jos nuotraukas dariusio LŽ fotografo vardas): reikės panaudoti savo knygose, sakė ji. Be to, žmonės čia mielai augina hortenzijas, jos vardo gėles. Hortenzijos puošia rašytojos namus, šių gėlių ji gauna dovanų. Tėvai išrinko išties neįprastą vardą. Jos mergautinė pavardė Muller labai dažna Vokietijoje, taigi tėvai pagalvojo: ši vargšė mergaitė mažiausiai aštuoniolika metų turės nešioti tokią nuobodžią pavardę, bent vardą gražų sugalvosim.

Skaito ir berniukai

Šaltis neišgąsdino nei rašytojos, nei jos gerbėjų. Į susitikimus mergaitės atsinešė savo mėgstamus skaitinius: „Nevalia bučiuoti raganų”, „1000 priežasčių (ne)kentėti dėl meilės”, „Įsimylėsi, jei nesitikėsi”, „Tikras bučinys ilgiausias”, „Slaptą Flipės dienoraštį” ir kt. Nieko keisto, kad rašytoja užkariavo šio amžiaus auditoriją: jos knygose atspindimas paauglių pasaulis, daugybės mergaičių išgyvenami rūpesčiai ir džiaugsmai. Apie draugystę, jausmus (pirmąsias meiles!) ir dvasines bręstančių paauglių būsenas rašoma šiuolaikiška kalba, labai šmaikščiai. Į susitikimus su rašytoja atėjo ir berniukų, o H.Ullrich sakė žinanti, kad ir jie ją skaito, tik nelabai drįsta pasisakyti.

V.Palčinskaitei, vedusiai vieną iš susitikimų, įstrigo vokiečių autorės prisipažinimas, kad ši nebeskaitanti liūdnų knygų, o pabendravus artimiau sužavėjo H.Ullrich humoro jausmas ir pozityvus požiūris į gyvenimą. Giluminė teigiama nuostata pulsuoja ir knygų puslapiuose. V.Palčinskaitė net pagalvojo: „Gaila, kad aš neparašysiu tokių kūrinių, tačiau šios knygos skatina rašyti!”

H.Ullrich studijavo dizainą, tačiau dirbo ne pagal specialybę – žurnaliste. Sulaukė pasiūlymo išvykti į Niujorką, tik buvo iškelta sąlyga – ji turinti ištekėti už siūlytojo. Po aštuonerių Amerikoje praleistų metų dviejų dukrų sulaukusi šeima grįžo į Vokietijos miestą Brėmeną. Sakoma, kad H.Ullrich knygų siužetus diktuoja jos namų kasdienybė, o populiariųjų knygelių serijos veikėjos Jojo ir Flipė – jos dukros Allyssa ir Leandra. Tačiau per interviu rašytoja faktus patikslins.

Ištekėjo dėl Niujorko

Kai dirbo žurnaliste, jos herojai buvo reklamos, rinkodaros, ryšių su visuomene sferos žmonės. Įdomiausia būdavo susipažinti su žymiais specialistais, sužinoti, ko jie siekia gyvenime. Tik viena trikdydavo – reikėdavo „paruošti” po sensaciją. Nelabai būdavo jauku paskleisti pašnekovų paslaptis. Žurnalisto darbas įpratino dirbti greitai, gautas užduotis atlikti punktualiai. Tai dabar praverčia sulaukus leidyklos užsakymo. „Kartais dar užsimanau parašyti straipsnį, ypač kai aptinku įdomią temą, tačiau pagalvoju, kad Vokietijoje ir be manęs pakanka puikiai savo darbą dirbančių žurnalistų”, – sako H.Ullrich.

Kas tas vyras, pasiūlęs Niujorką? „Tada man buvo 27-eri, – šypteli rašytoja. – Draugavau su vyriškiu, kuris ištisus dvejus metus man piršosi – nesėkmingai bandė įkalbėti tapti jo žmona. Aš nei norėjau tekėti, nei maniau kada nors turėsianti vaikų. Nutiko taip, kad tuometis mano draugas gavo pasiūlymą tapti įmonės Niujorke direktoriumi. Jis paskambino ir paklausė: ar norėtum su manimi į Niujorką? Žinoma, atsakiau, kad ir šiandien. Bet yra viena sąlyga, perspėjo jis, – turėsi už manęs ištekėti. Nė sekundei nesudvejojusi ištariau: žinoma, dėl Niujorko būtinai ištekėsiu!”

Rašytoja niekada dėl to nesigailėjo. Tuomečiam draugui (dabartiniam vyrui) niekada dėl to nepriekaištavo. Aštuoneri metai Niujorke buvo puikūs, ten gimė abi jų dukros. Persikėlusi į Brėmeną H.Ullrich iš pradžių manė, kad tai nesėkmingas žingsnis, su Niujorku per tiek laiko jau susigyventa. Dabar ji, kaip ir likusieji šeimos nariai, įsitikinusi, kad persikelti vertėjo.

Šeimoje daug juokiamasi

– Ar jūsų knygos būtų kitokios, jei nebūtų buvę Niujorko? .

– Amerikoje labai ištobulintas sąmojis, šmaikštus pokalbis, žodžių žaismas, kalbiniai pokštai. Kasdien per televiziją rodomos aukšto lygio humoro laidos, išeina daugybė humoro knygų. Apskritai viešajame ir kasdieniame gyvenime daug juokaujama. Tai formavo mano stilių. Aš daug perėmiau iš amerikiečių. Grįžusi į Vokietiją, rašiau scenarijus komedijoms, o mano knygose atsirado šmaikštumo ir humoro.

– Kuo ypatinga mama rašytoja?

– Jau prieš tapdama ja buvau gana chaotiškas žmogus – mano šeima prie to pripratusi. Kartais nelabai turiu laiko gaminti pietus arba tvarkytis, nes esu užsiėmusi. Į tai reaguojame su humoru, pasijuokiame, ir tiek. Mūsų namuose apskritai nemažai juokiamasi. Manau, kad mano šeima iki šiol mane mėgsta. Kai pradėjau garsėti, dukros susidūrė su tam tikromis problemomis, tiesa, nelabai didelėmis. Pvz., jų draugai klausdavo: ar tu tos rašytojos dukra, ką ji dabar veikia? Mažoji dukra, kai jai buvo 10-11 metų, atšaudavo: nežinau, ką ji veikia, bet jei tave domina, galiu paklausti. Didžioji nuo panašių klausimų stengdavosi išsisukti. Dukros nenorėjo daug pasakoti apie mane, kad nebūtų palaikytos pernelyg pasipūtusiomis. Jos griežtai uždraudė man dovanoti savo knygas jų draugėms, tačiau aš būtinai tai padarydavau slapčia. Iš esmės vaikai į mano išgarsėjimą reaguoja ramiai – jau ir anksčiau mane laikė gana nenormalia ir pašėlusia motina. Tam tikru požiūriu dukros ignoruoja šią mano šlovę. Savotiškai malonu: žymiai geriau, negu bandytų iš to gauti naudos.

Apie tuos, kurie nėra cool

– Ką rašysite, kai dukros nebebus paauglės? Gręšitės į savo paauglystę?

– Mano pasakojamos istorijos daugiausia ir paremtos mano asmenine patirtimi, mano paauglyste ir jaunyste. Tiesa, aš jas suaktualinu, atsižvelgdama į tai, kokių problemų kyla mano vaikams. Kai parašiau pirmą knygą, dukroms buvo 6-eri ir 9-eri, taigi negalėjau patikrinti lygindama su šiuolaikinėmis paauglėmis, teisingai rašau ar ne. Aprašiau savo paauglystę. Įdomu, kad ta knyga iškart tapo bestseleriu. Vadinasi, paliečiau problemą, kuri tuo metu mergaitėms buvo aktuali. Galiu drąsiai teigti, kad per keturiasdešimt metų nuo mano paauglystės niekas nepasikeitė! Tai, kad mano knygos išverstos į 24 kalbas visame pasaulyje, rodo, kad įvairiose kultūrose paauglystės ir brendimo problemos lygiai tokios pačios. Mano knygos populiarios ne tik Europoje, bet ir Kinijoje, Korėjoje – ir tose šalyse pirmosios meilės problemos panašios.

– Ar savo paauglystės skaitiniuose rasdavote tai, ką pati vaizduojate?

– Labai menkai. Pavyzdžiui, man labai patikusioje knygoje apie mergaites, gyvenančias Anglijos internate, apie pirmąją meilę tebuvo keli žodžiai. Kitoje, pasakojančioje mergaitės istoriją nuo pat gimimo, tik užsimenama apie pirmąją meilę ir iškart – vedybos. Nebuvo tokių knygų, kurios vaizduotų, kaip nesmagiai vaikas jaučiasi savo kailyje, kaip sunkiai taikosi su pokyčiais, kaip išgyvena naujus patyrimus. Nelabai buvo ir knygų apie žmones, kurie nesijaučia šaunūs, kaip dabar sakoma, cool. Mano knygų pagrindinė veikėja Jojo nėra cool, bet daugybę problemų ji išsprendžia pasitelkdama humorą, savitą požiūrį – tarsi savotišką filosofiją. Mano vaikystės ar paauglystės knygose veikė herojės, lydimos sėkmės arba susiduriančios su menkomis problemėlėmis. Man tai nepatikdavo. Todėl sukūriau tarsi antiheroję. Tyčia nesakau, kaip atrodo mano Jojo, kad mergaitės galėtų pačios įsivaizduoti. Jojo nėra nugalėtojos tipo. Ji dažnai įsivelia į situacijas, regis, be išeities, patiria nesmagiausių dalykų, tačiau turėdama savitą gyvenimo filosofiją išsisuka iš bet kokios padėties.

Šlovė šiek tiek sutramdė

– Ar šlovė ir žinomumas padarė kokių nors gyvenimo būdo pataisų?

– Taip, tam tikrų pataisų yra. Bandau elgtis gražiau. Buvau triukšmingas, emocingas žmogus. Gerąja prasme triukšmingas. Niekada nebuvau drovi, atėjusi kur nors pasikalbėdavau su visais, man patiko būti vakarėlio siela. Dabar tapau drovesnė. Anksčiau elgdavausi, sakyčiau, kaip garsenybė, kuriai pasirodžius viskas sukasi aplink ją, o dabar mano statusas įpareigoja elgtis kukliau. Nežinau, ar tai gerai, tačiau priėmiau tokią poziciją. Be to, dabar daug daugiau žmonių mane stebi.

– Kokie jūsų rašymo įpročiai?

– Rašau namie, beveik kasdien. Tačiau vis dėlto pirmiausia aš mama, man labai svarbu vaikai, noriu kuo daugiau su jais bendrauti. Kai lieka laiko, rašau. Šiuo metu mano dukroms 15 ir 18 metų, todėl atsirado daugiau laiko, nes jos jau suaugusios, nelabai nori su manimi sėdėti. Rašau, kai jos būna mokykloje. Mėginu skaidyti dieną į dalis: laikas rašyti, laikas vaikams, laikas namų ruošai. Bet kai mane įtraukia kokia nors nauja tema, sėdžiu prie kompiuterio kaip prikalta, retkarčiais pakeldama galvą pasisveikinti arba šūktelėti: vaikai, pasigaminkite ko nors patys, arba užsisakykite picą! Kartais dirbu naktimis: jei matau, kad nespėsiu baigti knygos, pasėdžiu iki ryto. Kartais pasilieku vieną dieną visiškai laisvą – šeštadienį arba sekmadienį. Sulaukiau draugų pastabos, kad dirbu kiekvieną dieną. Taip, jei tik turiu laisvenę valandą, puolu rašyti ir kartais man net būna sunku bendrauti su kitais, tenka prisiversti išeiti iš namų. Iš esmės mano laisvalaikis ir yra mano darbas, bet man jį dirbti įdomu, tai ne kančia.

– Vienoje jūsų knygų įrašyta padėka šaldyto maisto ir šokolado gamintojams. Ne pats sveikiausias maistas…

– Visi ją pastebi! Turiu patikslinti, kad šokoladas (beje, ir kava) skirta man, o šaldytas maistas – mano vaikams. Skaičiau, kad šaldytas maistas turi dargi daugiau vitaminų negu šviežias, kuris dažnai būna ilgai transportuotas. O šokoladas, kaip žinote, jei jame yra didelė kakavos dalis, labai sveika. Ten yra endorfinų, kurie padaro žmogų laimingą. Kava mane išlaiko budria. Puikus derinys man.

– Kaip jums pavyksta išlaikyti žavesį?

– Man sunku apie tai kalbėti. Esu tokia, kokia gimiau. Ypatingai daug laiko sau tikrai neskiriu. Tiesiog išlikau tokia.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.