„Buvo gera diena, šviesi ir skambi diena buvo, kai prieš 15 metų susikūrė Lietuvos muzikų rėmimo fondas, – savo sveikinime kolektyvui rašo poetas Justinas Marcinkevičius. – Tarytum atsivėrė durys į neaprėpiamą, aukštą ir gilų pasaulį, garsų ir spalvų pilną.”
Atrodytų, 15 metų – ne tokia jau didelė kolektyvo sukaktis. Ypač, kai dažnai matai fondo vadovę Liuciją Stulgienę ir tą patį penketą ne dirbančių, o tiesiog dūzgiančių moterų, dar tiek pat nuoširdžių talkininkų, kiekvieną savaitę vis kviečiančių į savo renginius. Tie susitikimai su muzikos įžymybėmis ar tik pradedančiais atlikėjais, spindi net dešimtyje fondo programų, kurios, pabirusios po visą Lietuvą, džiugina ir šildo net mažiausių ir atokiausių miestelių žmones. Tačiau kokie ypatingi ir nepakartojami mūsų klausytojai! Pribloškia visus – ir Lietuvos, ir užsienio svečius. Ypač tuos, kurie iš europinio blizgesio didmiesčių ar dar atokesnių pasaulio centrų atvyksta į tarptautinius „Sugrįžimų” ar „Druskininkų vasara su M.K.Čiurlioniu”, „Dainuoju Lietuvą” festivalius, dalyvauja M.K.Čiurlionio studijų savaitėse bei smuiko muzikos meistriškumo kursuose. Ar reikia stebėtis, kad kasmet apie 200 aukščiausių (pirmųjų ir antrųjų) vietų apdovanojimų iš tarptautinių festivalių parsiveža fondo remiami jaunieji mūsų atlikėjai?!
Visa fondo veikla, anot Lietuvos muzikos ir teatro akademijos prorektoriaus profesoriaus Juozo Antanavičiaus, tarsi Muzikos sodas, kurio paūksmėje bičiuliaujasi kompozitoriai, atlikėjai ir klausytojai. Todėl taip ilgai užtruko į jubiliejinį renginį susirinkusiųjų kalbos – prisiminimai, nuoširdžiausi linkėjimai ar net pažadai.
Tai ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas, susižavėjęs reikšminga fondo veikla globojant jaunimą, pristatant ir propaguojant Čiurlionio kūrybą, netikėtai pasiūlė… „bendrą dalyką”: Vyriausybės paramą steigiant M.K.Čiurlionio stipendiją. „Galbūt iš tos, Čiurlionio stipendijos, dar vienas Čiurlionis išaugs?” – į ateitį žvelgė premjeras.
Dar daugiau sumanymų turi pati Stulgienė, ne tik iškilmių vakarą, bet ir visus metus įvardijusi „suaktyvintos” veiklos metais. Seimo vicepirmininkas Česlovas Juršėnas atkreipė dėmesį į jau įgyvendintą fondo tikslą – visoms gyventojų grupėms visuose regionuose rengti koncertus. Jis, dar prieš kelis dešimtmečius tinklinio ir badmintono aikštelėse įsidėmėjęs Stulgienės ryžtą ir azartą, neabejoja, jog pavyks įgyvendinti ir kitus planus. Kultūros ministerijos sekretorius Juozas Širvinskas savo prisiminimais sugrįžo į fondo gyvavimo pradžią. „Lietuvos muzikų rėmimo fondas – pirmoji Nepriklausomos Lietuvos nevyriausybinė organizacija, išdrįsusi susikurti itin sunkiais šaliai metais, – kalbėjo Širvinskas. – Prisimenu pirmąjį fondo renginį, įvykusį Operos ir baleto teatre. Šiandien žvelgiu ir stebiuosi, kad per tuos metus fondo sumanytoja, steigėja, puoselėtoja lyg neišsenkanti idėjų versmė Stulgienė su savo kompanija taip toli nubėgo, tiek daug padarė…”
Ta įvairiapusė fondo veikla už dvasingumo, tauriosios muzikos puoselėjimą Antanavičiui priminė Žalgirio mūšį. „Pasaulį tikrai išgelbės grožis ir menas! – neabejojo prorektorius. – Juk ir Žalgirio mūšį laimėjom!” Vilniaus dailės akademijos prorektorius profesorius Arvydas Šaltenis aukštai iškėlęs nešė gražiausią – baltą kaip tirpstantis sniegas – leliją. „Iš pavydo net širdis kartais suplazda, kad muzikai turi Lietuvos muzikų rėmimo fondą. Kad mes, dailininkai, turėtume tokių žmonių, kurie taip myli savo menininkus!..” – netikėtai prisipažino Šaltenis. Ir čia pat pasididžiuodamas priminė, jog muzikus su dailininkais sieja Čiurlionis.
Susirinkusieji dar ilgai kalbėtų apie muziką ir jausmus. Tik iš gretimų patalpų vis garsiau aidėjo profesoriaus Virgilijaus Noreikos kosčiojimas. Jis kartu su kolegomis dainininkais Eduardu Kaniava, Jovita Vaškevičiūte, Marta Lukošiūte, Eugenijumi Chrebtovu, fleitininke Viktorija Zabrodaite, smuikininku Dainiumi Puodžiuku, pianistais Pauliumi Andersonu, Aleksandra Žvirblyte, Lina Giedraityte, Audrone Juozauskaite nekantriai laukė savo valandos – muziką ir dainą skirti fondo jubiliejui.