Vienas geriausių Klaipėdos kovotojų Sergejus Razvadovskis pastarąjį pusmetį didesnę laiko dalį praleidžia užsienyje rengiamuose turnyruose ir treniruočių stovyklose nei Lietuvoje.
22 metų Baltijos šalių kikbokso čempioną klaipėdietį už tūkstantines algas, kaip treniruočių partnerį ir universalų kovotoją, kviečiasi užsienio šalių treneriai ir profesionalūs kovotojai – pasaulio ir Europos bokso čempionai.
Klaipėdos kikbokso treneris Dmitrijus Baranovskis džiaugėsi, kad mūsų sportininkas nuolat Vokietijoje semiasi žinių, dalinasi savo patirtimi ir vienoje salėje treniruojasi su garsiais įvairių organizacijų pasaulio bokso čempionais – Vitalijumi ir Vladimiru Kličko (Ukraina), Nikolajumi Valujevu (Rusija), Europos bokso čempionais Denisu Inkinu (Rusija) ir Firatu Raslanu (Turkija) bei pasaulio bokso čempiono titulo siekiančiu Timu Hofmanu (Vokietija).
Prieš kelias dienas iš Vokietijos grįžęs S.Razvadovskis sutiko mūsų dienraščiui papasakoti savo įspūdžius.
Neštuvų dar neprireikė
– Kiek žinau, Vokietijoje Tavo pagrindinė užduotis per dieną ringe su pasaulio ar Europos bokso čempionais atsilaikyti kelias minutes…
– Vokietijoje per dieną ringe aktyviai kovoju nuo 2 iki 6 raundų (1 raundas – 5 minutės – aut. past.). Nuolat tenka boksuotis su geriausiais pasaulio reitingo dešimtuko kovotojais.
Ten niekas nežaidžia. Jie ruošiasi ypač rimtoms pasaulinio lygio kovoms, kai kurie ruošiasi kovai dėl pasaulio čempiono titulo, tad tikrai nėra įdomu su manim žaisti. Būna, kad ir gerokai aptalžo, ir gauni į nosį, tačiau vis vien turi aktyviai pulti, įžūliai veržtis į priekį, spausti treniruočių partnerį po visą ringą. Kova turi būti įdomi. Jei stovėsi, nieko nedarysi, o tik užsidengęs veidą mąstysi, kaip čia atsilaikyti, tuomet palūši.
– Bet juk tai ypač pavojinga. Galima ir patirti sunkių traumų ar net visai nebepakilti nuo ringo grindų.
– Dar nuolat į Vokietiją vyksta keli kauniečiai. Esu matęs, kaip kiti kovotojai per treniruotę patiria ir nokdaunų, ir nokautų. Pasitaiko tikrai daug tokių atvejų. Ten vienas kitą talžo negailėdami jėgų. Juk jie dirba tam, kad pasiektų kuo geresnę sportinę formą.
Nors man ringe yra tekę susitikti su ne viena dešimtimi kovotojų, tačiau, ačiū Dievui, kol kas tokios nesėkmingos kovos, po kurios išneštų su neštuvais ar vežtų į ligoninę, dar nepasitaikė.
O įvairūs patempimai, kūno, galvos bei veido sumušimai yra kone kasdienybė.
Gyvena viešbučiuose ir salėse
– Kas mėnesį po kelias savaites praleidi Vokietijoje. Kur ten apsistoji? Kokios ten gyvenimo sąlygos?
– Būna įvairiai. Priklauso, koks sportininkas tave samdo. Pasitaiko, kad gyveni penkių žvaigždučių viešbutyje, o kartais apsistoji tiesiog salėje. Bet man būtent salėje ir labiausiai patinka, niekur nereikia važinėti, viskas: virtuvė, dušai, poilsio kambarys… – vienoje vietoje.
Kovo mėnesio viduryje vėl išvyksiu kelioms savaitėms į Vokietiją. Taip pat jau sulaukiau kelių sportininkų kvietimų treniruotis Vengrijoje ir Suomijoje.
– O kaip sekasi rasti bendrą kalbą su pasaulinio lygio kovotojais?
– Mane labiausiai nustebino tai, jog būtent Vokietijoje kovotojai vieni kitiems – labai malonūs ir nuolat šypsosi. Nesvarbu, ar tu dar nepatyręs sportininkas, ar jau superžvaigždė. Ten salėje nėra jokios bendravimo trinties, visi lygūs. Visada padeda, pataria. Ne taip kaip Lietuvoje – vieni į kitus žvelgia piktais veidais, lyg į kokį priešą. Ten visai kitokia kovotojų kultūra, – ir tai tikrai džiugina bei maloniai nuteikia.
Užplūsta adrenalinas
– Kiek žinau, dar ne po kartą esi kovojęs Latvijos, Lenkijos, Rusijos, Rumunijos ir Šveicarijos kovų ringuose. Kaip manai, kokios šalies kovotojai yra pajėgiausi?
– Manau, priklauso nuo kovos stiliaus. Pajėgiausių boksininkų, ko gero, daugiausiai Vokietijoje. Kovų be taisyklių specialistai – lenkai, kikbokso – rusai.
– Pats kovų menais – karatė, kovine savigyna, tekvondo ir kikboksu – užsiimi nuo 12 metų. Jaudulį jauti prieš bet kurią kovą ar tik prieš svarbias varžybas?
– Visada jaučiu jaudulį, ir tai yra normalu. Asmeniškai nepažįstu nė vieno kovotojo, kuris, lipdamas į ringą, jaustųsi visiškai šaltai.
– O tai netrukdo kovoti?
– Kai nuskamba gongas ir pradedi kovoti, tuomet nieko nebejauti, tik adrenalino antplūdį.
Tiesiog užplūsta be galo malonus jausmas, kai adrenalinas „bėgioja” po visą kūną, tada susikoncentruoji ir net užsivedi kovai.
Kova – per 6 sekundes
– Varžovus į nokautą siunti gana dažnai. O pačiam šį nemalonų jausmą yra tekę patirti?
– Priešininkus tikrai ne kartą (juokiasi – aut. past.) siunčiau į nokautus, o pačiam visada pavykdavo to išvengti. Tikrai nesinori sužinoti, kas tai per jausmas. Tik porą kartų esu patekęs į nokdauną.
– Koks jausmas? Svaigsta galva?
– Na, nesvaigsta. Tiesiog trumpam nesuvoki, kas aplink vyksta.
– Prisimink savo greičiausiai pasibaigusią kovą.
– Prieš dvejus metus per bušido turnyrą rankos smūgiu varžovą patiesiau vos per 6 sekundes. Varžovo pavardės nepamenu, tik žinau, kad po kovos su manimi tas vaikinukas daugiau niekada nesiryžo pakilti į ringą.
– O nepasitaiko tokių atvejų, kai gatvėje tenka panaudoti per treniruotes išmoktus veiksmus?
– Stengiuosi vengti įvairių incidentų. Pats galiu patirti traumą, ir, neduok Dieve, pataikęs į smilkinį galiu mirtinai sužaloti žmogų. Man to nereikia… Aš juk iš savo rankų ringe uždirbu pinigus.
Be kovų ringe, nuolatinio adrenalino ir žiūrovų palaikymo dabar būtų sunku įsivaizduoti savo kasdienybę. Man sportas – vienas iš įdomiausių ir mėgstamiausių dalykų. Kol yra galimybių, bandysiu kuo daugiau semtis patirties, tobulinti savo kovos techniką ir publiką kaitinti tik gražiomis kovomis.