Ratukuose sėdinčio marijampoliečio sukurti namai

Pravėrus marijampoliečio Algio Gurevičiaus namų duris padvelkia medžiu, krinta į akis, kad čia viskas pritaikyta neįgaliam žmogui. Šeštą dešimtį skaičiuojantis vyriškis, gaunantis tik invalidumo pensiją, aplinkinius stebina originaliomis būsto restauravimo idėjomis, noru gyventi šilčiau, patogiau, praktiškiau.

Net 40 metų rateliais judantis Algis sako užsigrūdinęs ir susitaikęs su jam skirta invalido lemtimi. Mat ir kaltinti dėl to neturi ko – būdamas aštuoniolikmetis vieną naktį taip pasivažinėjo motociklu iki merginos namų, kad lūžo stuburas ir teko dvejus metus pragulėti lovoje. Nutrūko ir pradėti technologo-mechaniko specialybės mokslai technikume. Tuomet Gurevičiai iš vienkiemio netoli Kalvarijos persikėlė gyventi į Marijampolę, kad sūnui būtų patogiau bendrauti su medikais ir to paties likimo žmonėmis. Atokiau nuo gatvės įsigijo pusę medinio namelio su erdviu uždaru kiemu.

Išmoko gyventi savarankiškai

Nagingas neįgalus jaunuolis be darbo neištvėrė. Netrukus ėmėsi remontuoti miestelėnų televizorius, radijo imtuvus, invalidų vežimėlius. Prisimena, jį šis darbas taip įtraukdavo, kad net nakties poilsį užmiršdavo. Prietemoje studijuodamas mikroschemas susigadino akis, bet svarbiausia, sako, kad išsigelbėjo nuo depresijos.

Kol Algis gyveno su tėvais, buitimi pasirūpindavo mama: paklodavo lovą, išplaudavo grindis, išvirdavo valgyti. Prieš 18 metų jos netekęs suprato, kad visko reikės išmokti pačiam, antraip teks keltis į pensioną.

Dabar vyriškis jam pritaikytoje virtuvėje sukasi ne prasčiau už gerą šeimininkę. Sako, kasdien pietums cepelinų neverda, nes jų ruošimas atima daug laiko, bet kepsnį išsikepa, išsiverda sriubos. Tad ir nuosavo būsto remontą save vienišiumi vadinantis marijampolietis pradėjo nuo virtuvės. Įrengė pažemintas apšiltintas kabamąsias lubas, medienos plokšte iškalė sienas, virš viryklės įrengė gartraukį. Algio virtuvėje tvarkingai po ranka išrikiuotos medinės pjaustymo lentelės, puodai, dubenys, sukabintos puodkėlės, šluostės.

Rinkosi patvarias medžiagas

Anot Gurevičiaus, jei nieko neveiksi dienų dienas, valandos virs amžinybe, o dar visokios mintys ims į galvą lysti. Todėl iš radiotechnikos remonto užsidirbęs pinigų griebėsi nuosavo būsto vidaus ir išorės atnaujinimo. Juolab kad prieš 70 metų statytas gan originalus prieškarinis namas to tikrai buvo vertas.

Auksines rankas turėjo ir Algio tėvelis – ne tik statė medinius namus, bet sumeistraudavo ir vežimus, roges, baldus bažnyčioms. Sūnaus darbo kambarį jis buvo iškalęs medinėmis „degintomis” dailylentėmis. Invalido vežimėliu po namus besisukiojančiam vyriškiui atsparios natūralios medienos sienos patiko. Suprato, kad nereikės dažno remonto ir nekils su tuo susijusių problemų. Tad ir pats skoningai dailylentėmis iškalė miegamąjį bei svetainę, dar sugalvojo išradingai ties lubomis po dekoratyvine tvorele paslėpti šilumos sistemos vamzdžius.

Meistrauti vežimėlis netrukdo

Šeimininkas tikino viską galįs meistrauti, kiek sėdėdamas vežimėlyje pasiekia rankomis, o jei negali pats, į pagalbą pasikviečia meistrą. Atnaujinant namus Gurevičiui kilo gera mintis pačiam paruošti dailylentes, kad užkalus jų jau nereikėtų šlifuoti, gruntuoti, lakuoti.

„Mano visi smulkūs darbai, – nesigyrė ištverme ir darbštumu pašnekovas. – Apvadai, lentos. Kai namo fasadą kalėme, lentos buvo net 6 metrų ilgio. Prieš užkalant pats jas nugruntavau, nudažiau, nes buvau pasimokęs iš darbų kambaryje. Jei užkali neparuoštą lentą, paskui kyla daugybė nemalonumų. Reikia samdyti darbininkus, kad užbaigtų. Po to reikia ko nors prašyti nuvalyti aptaškytus langus bei grindis. Kai lentos paruoštos, meistrai iš karto matuoja, pjauna, prikala, ir daugiau jokio vargo.”

Lentų ruošimas iš ratukuose sėdinčio marijampoliečio atėmė nemažai jėgų, ypač sunku būdavo, kai prireikdavo tokias ilgas apsukti, apversti. Kantrus nuosavo būsto restauratorius per dieną įveikdavo po 5-6 lentas.

Renovuoja senus langus

Gurevičiaus namuose siauros varstomosios durys buvo gerokai išplatintos ir perdarytos į daug praktiškesnes stumdomąsias. Taip atsirado galimybė po visą trijų kambarių būstą važinėti ratu. Visur suklotos atspariausios rūšies „plaukiojančiosios” grindys. Tiesiog virtuvės sienos nišoje, iškaltoje plastikinėmis lentelėmis, už stumdomųjų durų įrengta vonia ir tualetas neįgaliajam, o grindyse padarytas patogus nuolydis.

Apgalvotas ir pusės namo ekonomiškas šildymas. Į namus centralizuotai tiekiama šiluma, tačiau šeimininkas svetainėje paliko ir senovinių koklių krosnį. Joje sudegina nuo remonto likusias medienos atliekas, senas duris ir šildosi namus atvėsus orams rudenį. Tik pelenus tenka išnešti kaimynui. Šilumos sklendę atsuka ir centralizuotai tiekiamą šilumą Gurevičius įsileidžia tik spūstelėjus šaltukui.

Taupydamas šilumą šeimininkas sumąstė renovuoti senus medinius dar gana tvirtus langus. Į dvigubus langus jis sudėjo ne du, kaip įprasta, o tris stiklus. Pasak sumanytojo, dabar į kambarį mažiau skverbiasi šaltis. Be to, jis pastebėjo, kad langų stiklai jau nerasoja, kaip anksčiau, nes iš lauko pusės sudėjus du stiklus oro tarpe neliko temperatūros svyravimo. Savamokslis langų restauratorius galvoja, kad dar šilčiau būtų į langus sudėjus po keturis stiklus.

Šeimininkas pats išsikalė verandą, dar rengiasi sumeistrauti gražią medinę spintą, kurioje tvarkingai paslėps dabar akis badantį šilumos mazgą bei vamzdynus.

Palangės – be gėlių

Marijampolietis prisiminė, kad anksčiau kartais gulėdavo lovoje ir rūkydavo, o nuo dūmų net pajuosdavo sienos. Po remonto, nors neatsisakė žalingo įpročio, žiemą rūko virtuvėje prie gartraukio arba verandoje pravėręs duris į lauką.

Stengiasi, kad namai būtų tvarkingi ir jaukūs. Kelis kartus per mėnesį jų sutvarkyti užeina samdyta moteris – išplauna grindis, nubraukia dulkes. Kartais pats savininkas, pasiėmęs šepetį ilgu kotu, kruopščiai nuo lubų surenka voratinklius. Kiekvieną kartą grįžęs su vežimėliu iš lauko Algis kruopščiai nuvalo ratus. Lig šiol jo atmintyje iš vaikystės dienų išlikę rūpestingos mamos žodžiai: „Vaikai, parėjot iš mokyklos, pirma susitvarkote, susidedate rūbus, o paskui einate valgyt”.

Algis sakė, kad iš mamos, ko gero, jis neišmoko tik vieno – mylėti gėlių. Visada namuose ant palangių žydėdavo daugybė vazoninių gėlių. Kai liko vienas, nei laistyti, nei prižiūrėti didelio noro nejautė, o be meilės gėlės viena po kitos užgeso.

„Ai, nėra moteriškės namuose, tai ir gėlių nereikia, – atsiduso jis. – Man labiau gėlės lauke patinka. Prie namo auga tulpių, našlaičių, yra rožių, bet jas tik pakarpau, o eglišakėmis žiemai nedengiu. Sakiau, jeigu jūs neiššalsit, tai gyvenkit.”